Tau dėkoju, o mano Viešpatie Dieve, nes manęs, nusidėjėlio, neatstūmei, bet padarei vertą dalyvauti Tavo šventuosiuose slėpiniuose.
Tau dėkoju, nes norėjai, kad aš, nevertasis, dalyvaučiau Tavo tyriausiose dangiškosiose dovanose. Tu, žmonių Valdove-Bičiuli, kuris už mus numirei ir prisikėlei, ir padovanojai šiuos sukrečiančius ir gaivinančius slėpinius dėl sielų bei kūnų gėrio ir pašventinimo, padaryk, kad jie ir man būtų sielos ir kūno išgelbėjimas, pergalė prieš bet kurį priešą, mano širdies akių šviesa, mano dvasios galių ramybė, tikėjimas be gėdos, nuoširdi meilė, išminties pilnatvė, Tavo įsakymų įvykdymas, Tavo malonės augimas ir dalyvavimas Tavojoje karalystėje. Padaryk, kad aš, jų saugojamas Tavajame šventume, visuomet prisiminčiau Tavo malonę ir nebegyvenčiau sau, bet Tau, mūsų Valdove ir Geradari.
Ir taip pradėdamas šiuo gyvenimu su amžinojo viltimi galėčiau pasiekti nesibaigiantį poilsį, kur nesibaigia Tave švenčiančių giesmė ir gėrėjimasis reginčių neprilygstamą Tavo veido grožybę. Tu esi, o Kristau Dieve, Tave mylinčiųjų tikrasis troškimas ir neišreiškiamas džiaugsmas, ir visa kūrinija Tau teikia garbę per amžius.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio sesers saulės giesmėAukščiausias, visagali, geras Viešpatie, Tavo yr giesmės, garbė ir didybė ir kiekvienas palaiminimas.
Viskas iš Tavęs prasideda, ir žmonės nėr verti Tavęs minėti.
Tegarbina Tave, O Viešpatie, visi tavieji sutvėrimai, ypač puikioji sesė saulė, kuria dienas ir mus tu apšvieti; Jinai graži ir, spindėdama didžiu spindėjimu, mums atneša, Aukščiausias, Tavo vaizdą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, brolis mėnuo ir žvaigždynai; Danguj Tu jiems teiki puošnumą, grožį ir šviesumą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, brolis vėjas, erdvės, debesys, giedra ir oro atmainos, per kurias tu savo kūriniams teiki gyvastingumą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, broliai vandens, kurie labai naudingi, ramūs, ir gaiviną, ir skaistūs.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė ugnis, Ja Tu švieti naktis tamsybę, jinai graži, džiaugsminga, ir stipri, galinga.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė žemė motina, kuri mus valdo ir maitina ir augina visokį vaisių, ir žiedus spalvinguosius, ir žolę.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, kurs Tavosios meilės padedamas atleidžia ir ištveria sunkius mėginimus ir kančią. Palaiminti, kurie išlaiko taiką, jie bus Tavo, o Aukščiausiasis, vainikuoti.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesuo mirtis mūs kūniškoji, nuo kurios nė viens gyvenantis žmogus negal pabėgt. Vargas tiems, kurie numirs nusidėjimuose mirtinguose.
Palaiminti, kurie nebeiškrypsta iš Švenčiausių Tavo norų kelio, ir jiems mirtis antroji blogo negalės atnešti.
Pagarbinkit ir šlovinkite Viešpatį, ir būkite Jam dėkingi, ir tarnaukite Jam su didžiu nusižeminimu.
vertė Stasys Santvaras ( iš knygos 1981, T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas)
ŠVENTOJO PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO LITANIJA
Kyrie eleison, Christe eleison,
Kyrie eleison Kristau išgirsk mus,
Kristau išklausyk mus Tėve, dangaus Dieve, – pasigailėk mūsų
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, – pasigailėk mūsų
Šventoji Dvasia, Dieve, – pasigailėk mūsų
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, – pasigailėk mūsų
Motina Dievo, – melskis už mus
Pranciškau, mažesniųjų brolių
Tėve Pranciškau, angeliškasis Tėve
Pranciškau, sumanusis Tėve
Pranciškau, Dievo meile liepsnojantis žmogau
Pranciškau, uolusis Kristaus sekėjau
Pranciškau, Kristaus broli
Pranciškau, ištikimasis Bažnyčios rėmėjau
Pranciškau, skaistusis šaltini
Pranciškau, mažutėlių mylėtojau
Pranciškau, ligonių lankytojau ir guodėjau
Pranciškau, neturtėlių broli
Pranciškau, užmirštųjų drauge
Pranciškau, jautrusis atgailautojau
Pranciškau, Dievo žodžio brangintojau
Pranciškau, nuostabusis giesmininke
Pranciškau, Aukščiausiojo, Visagalio ir gerojo Viešpaties garbintojau
Pranciškau, Viešpaties kūrinijos globėjau
Pranciškau, šventasis misionieriau
Pranciškau, besivaidijančių sutaikytojau
Pranciškau, paklydusiųjų vadove
Pranciškau, Jėzaus skausmo žaizdomis paženklintasis
Pranciškau, sesę mirtį su džiaugsmu pasitikęs
Pranciškau, Dievo karalystės regėtojau
Pranciškau, angelų drauge
Pranciškau, Dievo paukšteli Šventasis
Pranciškau Asyžieti, – melskis už mus
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums Viešpatie
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus Viešpatie
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų
Melski už mus, šventasis Pranciškau, kad taptume verti Kristaus žadėjimų.
Melskimės. Viešpatie Dieve. Sūnau Jėzau Kristau. Dvasia Šventoji. Vienas Dieve! Kartu su šventuoju Pranciškumi meldžiame Tavęs ugninga meilės jėga persmelkti ir apvalyti mūsų širdis nuo žemiškostuštybės ir savanaudiškumo, kad praregėtume ir eitume pas tuos, kas laukia jautrumo, globos irsuraminimo. Suteik mums, Viešpatie Dieve, šventojo neturtėlio drąsos kasdieną gyventi ne savo, bet Tavo gyvenimą. Amen
ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO MALDA, kurią jis kalbėdavo prie Nukryžiuotojo San Damiano bažnyčioje Summe, glorióse Deus, illúmina ténebras cordis mei, et da mihi fidem rectam, spem certam et caritátem perféctam, sensum et cognitiónem, Dómine, ut fáciam tuum sanctum et verax mandátum. Amen. Aukščiausiasis, šlovingasis Dieve, apšviesk mano širdies tamsumas ir duok man teisingą tikėjimą, tvirtą viltį ir tobulą meilę, supratimą ir pažinimą, Viešpatie, kad vykdyčiau Tavo šventus ir teisius įsakymus. Amen.
MALDA IŠ ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO TESTAMENTO Adorámus te, sanctíssime Dómine Iesu Christe, hic et ad omnes Ecclésias tuas, quæ sunt in toto mundo, et benedícimus tibi; quia per sanctam Crucem tuam redemísti mundum. Amen Garbiname Tave, švenčiausiasis Viešpatie Jėzau Kristau, čia ir visose Tavo bažnyčiose, esančiose visame pasaulyje, ir šloviname Tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį. Amen.
Maldos Taikos malda (iš knygos 1981, T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas) Viešpatie, padaryk mane savo taikos įrankiu. Ten, kur neapykanta viešpatauja, leisk man skelbti meilę, kur skriauda - teisingumą, kur abejonė - tikėjimą, kur nusiminimas - viltį, kur tamsa - šviesą, kur liūdesys - džiaugsmą. O Dieviškasis mokytojau, suteik, kad aš ne tiek sau ieškočiau suraminimo, kiek kitus raminčiau, ne kad būčiau paprastas, bet kad kitus suprasčiau, ne kad būčiau mylimas, bet kad visus mylėčiau, nes tik duodami gauname, dovanojant mums atleidžiama, per mirtį gimstame amžinajam gyvenimui.
Galime melsti šv. Pranciškaus užtarimo: Šventas Pranciškau, išmelsk mums nusižeminimo ir meilės Dievui ir broliams. Amen.
***
Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino įkūrėjas. (lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis) 1181-1226 (minimas spalio 4 d.). Pranciškus Asyžietis – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs pranciškonų, šv.Klaros seserų bei Pranciškonų pasauliečių (tretininkų) ordinus; Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos ir prekybininkų globėjas.
Vaikystė ir jaunystėŠv.Pranciškus gimė Asyžiuje, turtingo audinių pirklio Pietro Bernardonės šeimoje, kilusioje iš Provanso. Kristaus Gimimo garbei motina gimdė pirmame namų aukšte įrengtame tvartelyje, vėliau tapusiame kulto vieta. Vienas maldininkas, pamatęs kūdikį, išpranašavo, kad šis tapsiąs šventuoju. Kadangi tėvo nebuvo namie, motina šv.Jono Krikštytojo garbei pakrikštijo berniuką Jonu. Grįžęs namo tėvas pavadino sūnų dar ir Pranciškumi (ital. – mažasis prancūziukas), mat dažnai keliaudavo su reikalais į Prancūziją. Jaunystėje Pranciškus, kaip ir tėvas, buvo išsilavinęs ir sumanus pirklys. Jis mėgo linksmą gyvenimą, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose. Per kovas su Perudžos miestu pateko į nelaisvę ir išbuvo įkalintas visus metus. Grįžęs ilgai sirgo. Pasveikęs ėmė svajoti apie riterio šlovę ir stojo savanoriu į kariuomenę, bet sapne buvo pakviestas „sekti paskui valdovą, o ne paskui tarną“. Tada grįžo į Asyžių, nutraukė ryšius su senais puotų bendrais, atsidėjo maldai, šelpė vargšus ir nukeliavo į Romą prie Šv.Petro kapo. Atsivertimas1205 m. meldžiantis šv.Damijono bažnytėlėje, į jį tris kartus prabilo nukryžiuotasis Kristus: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai“. Jaunikaitis apsigyveno prie šios bažnytėlės ir ją atstatė už tėvo pinigus. Savaime suprantama, tėvas buvo nepatenkintas.
1206 m. Asyžiaus vyskupo Gvido II (1204-1228) akivaizdoje Pranciškus viešai nusimetė drabužius, atsisakė tėvo turtų ir paskyrė save Dievui: „iki šiol Petrą Bernardonę vadinau tėvu, o nuo dabar turėsiu tik vieną tėvą, į kurį galėsiu kreiptis: Tėve mūsų, kuris esi danguje“.
Jis gyveno vienas, savo rankomis ir surinktomis aukomis atnaujino San Pietro alla Spina bažnyčią (dabar jos nebėra) ir vadinamąją Porciunkulę.
1208 m. vasario 24 d., klausydamasis Evangelijos žodžių, kur Jėzus siunčia į pasaulį apaštalus, suprato, kad jo pašaukimas – visko atsisakyti, nuolankiai atsiduoti Dievui, keliauti per pasaulį ir pamokslauti. Jis nusivilko atsiskyrėlio apdarą, nusijuosė odinį diržą, nusiavė sandalus ir padėjo į šalį lazdą. Pasisiuvęs šiurkštų kryžiaus pavidalo drabužį su gobtuvu, kokius nešiojo Umbrijos kaimiečiai, susijuosė virve ir ėmė nuoširdžiai, paprastais ir suprantamais žodžiais pamokslauti. Radosi ir sekėjų. Pranciškus, pabrėždamas nusižeminimą ir tarnavimą visiems žmonėms, pavadino juos Mažesniaisiais broliais. Po metų, brolių skaičiui išaugus iki dvylikos, popiežius Inocentas III patvirtino pirmąją Mažesniųjų brolių regulą. Netrukus Pranciškus buvo įšventintas diakonu, bet iš nusižeminimo kunigauti nenorėjo. Nuo tol jis visiškai atsidėjo savo veiklai ir visur susilaukė daug sekėjų. Mažesnysis brolis ir apaštalas
1216 m. Pranciškus paties Kristaus prašė suteikti visuotinius atlaidus žmonėms, rugpjūčio 2 d. aplankysiantiems švč.Mergelei skirtą Porciunkulės bažnytėlę (vėliau virš jos buvo pastatyta Santa Maria degli Angeli bazilika). Atlaidus patvirtino popiežius Honorijus III, tuo metu buvęs Perudžoje.
Įkūręs su Klara seserų klariečių vienuoliją, Pranciškus iškeliavo į Šventąją Žemę ieškoti kankinystės. Jis buvo pirmasis Ordino įkūrėjas, įtraukęs į savo Įstatus misijas į kitus kraštus. 1219 m. sakė pamokslą sultonui Al Malikui al Kamiliui. Grįžęs sudarė savo ordino struktūrą: dvylika provincijų iki pat Palestinos ir Maroko, kur 1220 m. buvo nukankinti pirmieji pranciškonai; atgabentus į Koimbrą jų kūnus matė būsimasis šventasis Antanas.
1223 m. popiežiaus Honorijaus III patvirtintos pranciškonų Regulos esmė yra „elgtis pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šv.Evangeliją, klausyti vyresniųjų, neturėti jokio turto, gyventi skaistybėje“. Pranciškus suprato, kad reikia atnaujinti pernelyg sustabarėjusią Bažnyčią ir siekė to visomis išgalėmis. Pranciškus mylėjo Bažnyčią ir jai buvo visiškai ištikimas; jis niekada nepretendavo jos teisti, kaltinti ir pradėti ją reformuoti, nepaisant, kad joje vyravo krizės ir nuosmukiai. Per savo tikėjimo pavyzdį ir visišką laisvę privedė prie tobulo neturto; jis pats buvo gyva Bažnyčios reforma, Evangelijos pamoka.
1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą, pasirodydamas esąs ir praeities saugotojas, ir sykiu novatorius. Nors ir rizikuodamas, jis ryžosi atidaryti teologijos mokyklą Bolonijoje (1223-1224). Pirmasis jos lektorius buvo šv.Antanas, kurį Pranciškus pagarbiai vadino „mano vyskupas“. Stigmos ir mirtisNuo 1224 m. Pranciškus gyveno atsiskyręs. Kartą Vernos kalne, medituojant ir pasninkaujant prieš šv.Mykolo Arkangelo šventę, jam pasirodė Nukryžiuotasis sparnuoto serafimo pavidalu ir paženklino jį stigmomis. Tai atsitiko Kryžiaus Išaukštinimo dieną – 1224 m. rugsėjo 14. Tai buvo pirmas krikščionybės istorijoje stebuklas, kai žmogus pažymimas Kristaus žaizdomis.
1225 m. pradžioje Pranciškus sukūrė „Saulės giesmę“. Po metų padiktavo vienuoliams testamentą. Išsekintas kepenų, kasos ir akių ligų, beveik aklas, jis paprašė nunešti jį į Porciunkulės bažnyčią ir padėti ant plikų grindų. Pranciškus mirė giedant psalmę „Voce mea“ (Ps.141) 1226 m. spalio 3 d.
Pranciškaus kultas paplitęs visose krikščioniškose šalyse. Dėl neturto pamėgimo žmonės meiliai praminė jį Asyžiaus elgetėle“.
1939 m. birželio 18 d. popiežius Pijus XII paskelbė Pranciškų Italijos globėju. Jis globoja Umbriją, daug miestų ir jo vardu pasivadinusį Sanfranciską JAV. 1952 m. popiežius Pijus XII šv.Pranciškų Asyžietį paskyrė italų pirklių globėju. Kaip audinių pirklio sūnus, globoja kilimų audėjus ir pirklius, drabužių puošmenų: juostelių, spurgų dirbėjus, audėjus. Jo prašoma apsaugoti nuo skurdo, galvos skausmo ir maro. Pranciškaus atvaizdai mene
Jį mylėjo net nekrikščionys ir netikintieji; jis buvo įkvėpimo šaltinis poetams, kaip Dantei, ir menininkams, kaip Cimabue ir Giotto. Jis buvo charakterizuotas kaip „tikras krikščionis po Kristaus, beturtis žmogus, kuris praturtino pasaulį“.
Šventieji - tai Kristaus ikonos, atvaizdai. Šventasis Pranciškus (vardas užrašytas lotyniškomis raidėmis) turi tuos pačius bruožus, kaip ir Kristaus atvaizdas.
Jo rankose ir šone ypatingos Kristaus žymės - stigmos (dažnai su trykštančiais spinduliais), kuriomis buvo paženklintas La Vernos kalne.
Ikonografijoje vaizduojami kai kurie jo gyvenimo epizodai – pamokslas paukščiams, vilko sutramdymas, stigmų gavimas.
Atvaizduose jis dėvi kryžiaus formos, rusvai pilką (žemės, nusižeminimo spalva) ašutinę, sujuostą virve su trimis mazgais, primenančiais neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus. Rankoje laiko Evangelijų knygą - šventojo gyvenimo regulą.Kiti atributai – Nukryžiuotasis, kuriam iš žaizdų trykšta spinduliai, prijaukintas vilkas, paukščiai.
šv.Pranciškaus gyvenimas ir veikla
Šią šv.Pranciškaus gyvenimo chronologiją parengė Omer Englebert ir Raphael Brown leidinyje „Saint Francis of Assisi: A Biography“, 2-as angliškas leidimas (Chicago, 1965, p. 347-458). 1181 vasara ar ruduo (?) – gimė Asyžiuje. Krikštytas Giovanni di Pietro di Bernardone, tėvo pavadintas Pranciškumi. 1198 sausio 8 – Inocentas III išrenkamas Popiežiumi. Pavasaris – kunigaikščio Konrado Urslingeno tvirtovė Roka apsupta, paimta ir sugriauta Asyžiaus žmonių, kadangi jis atidavė Spoleto kunigaikštystę Inocentui III. 1199-1200 – pilietinis karas Asyžiuje, griaunamos kilmingų feodalų pilys, šeimos, kuriose užaugs šv.Klara ir brolis Leonardas, išsikelia į Perudžą. 1202 lapkritis – karas tarp Perudžos ir Asyžiaus. Pastarojo kariuomenė sumušama Kolestrados mūšyje. Pranciškus praleidžia metus Perudžos kalėjime, kol tėvo išlaisvinamas kaip ligonis. 1204 – ilgai trunkanti liga. 1204 pabaiga ar 1205 pavasaris (?) – Pranciškus išvyksta kariauti į Apuliją, bet kitą dieną, po Spolete patirto regėjimo ir apreikštos žinios, grįžta. Palaipsniui prasideda atsivertimas. 1205 birželis – Gautier de Brienne miršta pietų Italijoje. Ruduo ir metų pabaiga – Nukryžiuotojo apreikšta žinia San Damiane. Konfliktas su tėvu. 1206 sausis ar vasaris – Vyskupo teismas. Vasara, galbūt, liepa – grįžta į Asyžių, apsivelka atsiskyrėlio abitą ir imasi atstatyti San Damianą: atsivertimas įvyksta iki galo. Nuo čia prasideda atsivertimo metų chronologija pagal Tomą iš Celano. 1206 vasara – 1208 sausis ar vasaris – atstato San Damianą, San Pjetrą ir Porciunkulę. 1208 vasario 24 – Pranciškus per šv.Mišias išgirsta Evangeliją pagal šv.Matą. Iš atsiskyrėlio eremito tampa basuoju pamokslininku; ima skelbti Dievo Žodį. Balandžio 16 – broliai Bernardas ir Petras Katani prisideda prie Pranciškaus. Balandžio 23 – Porciunkulėje priimamas draugėn brolis Egidijus. Pavasaris – pirmoji misija: Pranciškus ir Egidijus iškeliauja į Ankonos Marką. Vasara – dar trys, tarp jų ir Pilypas, prisideda prie jų. Ruduo ir žiema – antroji misija: visi septyni keliauja į Poggio Bustone Rieti slėnyje. Padrąsintas nuodėmių atleidimo ir būsimos Ordino plėtotės, Pranciškus siunčia šešis savo pasekėjus ir ką tik priimtą septintąjį po du į trečią misiją. Bernardas ir Egidijus iškeliauja į Florenciją. 1209 pradžia – grįžta į Porciunkulę aštuoniese. Prie jų prisideda dar keturi. Pavasaris – Pranciškus parašo trumpus įstatus ir kartu su vienuolika bendražygių iškeliauja į Romą. Čia gauna popiežiaus Inocento III pritarimą. Grįždami atgal, jie trumpam sustoja Orte, paskui – Rivo Torto. Rugsėjis – Vokietijos imperatorius Otto IV vyksta pro Rivo Torto. 1209 ar 1210 – broliai iškeliauja į Porciunkulę. 1209-1210 (?) – gali būti, kad šiais metais susikuria Trečiasis ordinas. Vasara (?) – Pranciškus iškeliauja į Dalmatiją ir sugrįžta. Kovo 18/19 – Verbų sekmadienio naktis. Porciunkulėje priimama šv.Klara. Gegužė (?) – kelias dienas pabuvusi šv.Pauliaus ir Panzo benediktinų vienuolynuose, Klara išvyksta į San Damianą. 1213 gegužės 8 – San Leo vietovėje, netoli San Marino, grafas Orlandas pasiūlo Pranciškui Alvernos kalną atsiskyrėlio būstui. 1213-1214 ar 1214-1215 (?) Pranciškus keliauja į Ispaniją ir atgal. 1215 lapkritis – Ketvirtasis Visuotinis Laterano susirinkimas. Pranciškus Romoje. 1216 liepos 16 – Perudžoje miršta popiežius Inocentas III. Liepos 18 – išrenkamas Honorijus III. Prancūzijos arkivyskupas Jacques de Vitry Perudžoje. Vasara – Pranciškus Perudžoje gauna iš popiežiaus Honorijaus III Porciunkulės atlaidus. 1217 gegužės 5 – Porciunkulėje įvyksta Didysis Sekminių susirinkimas. Pirmosios misijos anapus Alpių ir užjūrin. Egidijus išvyksta į Tunisą, Elijas – į Siriją, Pranciškus – į Prancūziją, bet kardinolas Hugolinas susitinka jį Florencijoje ir įkalba pasilikti Italijoje. 1219 gegužės 26 – Susirinkimas. Į Maroką išvyksta pirmieji būsimieji kankiniai. Birželio 24 – Pranciškus išplaukia iš Ankonos į Akrą ir Damietą. Ruduo – Pranciškus aplanko sultoną. Lapkričio 5 – Damietą užima kryžiuočiai. 1220 sausis – Pirmieji kankiniai nužudomi Maroke. 1220 pradžia – Pranciškus vyksta į Akrą ir Šventąją žemę. Pavasaris ar vasara (?) – Pranciškus grįžta į Italiją, apsistoja Venecijoje. Kardinolas Hugolinas paskiriamas Ordino globėju. 1220 ar 1217, 1218 (?) – Pranciškus atsisako pareigų. Petras Katani tampa vikaru. 1221kovas – Petras Katani miršta. Gegužės 30 – Susirinkimas. Pirmieji Įstatai. Elijas tampa vikaru. 1221 – Popiežius Honorijus aprobuoja Trečiojo ordino įstatus. 1221 ar 1222 (?) – Pranciškus keliauja pamokslaudamas po pietų Italiją. 1222 rugpjūčio 15 – Pranciškus skelbia Dievo Žodį Bolonijoje. 1223 pradžia – Fonte Kolombe Pranciškus sudaro antruosius įstatus. Birželio 11 – Susirinkimas aptaria juos. Ruduo – tolesnis svarstymas Romoje. Lapkričio 29 – Popiežius Honorijus III aprobuoja antruosius Įstatus. Gruodžio 24/25 – Šv.Mišios vidunakty prie Kalėdų prakartėlės Grečio vietovėje. 1224 birželio 2 – Susirinkimas siunčia misionierius į Angliją. Liepos pab.-rugpjūčio pr. (?) – būdamas Folinjo, Elijas sužino per regėjimą, kad Pranciškui liko gyventi tiktai dveji metai. 1224 rugpjūčio 15 – rugsėjo 29 (nuo Dangun ėmimo iki šv.Mykolo dienos) – Pranciškus pasninkauja Alvernoje, maždaug rugsėjo 14 gauna stigmas. Spalis-lapkričio pr. – Pranciškus grįžta į Porciunkulę per Borgo San Sepolkrą, Monte Kazalę ir Kastelos miestą. 1224 ar 1225 gruodis-vasaris (?) – raitas ant asilo keliauja po Umbriją ir Marką, skelbdamas Dievo Žodį. 1225 kovas (?) – lankantis pas šv.Klarą San Damiane, staiga labai pablogėja regėjimas, sustiprėja akių liga. Beveik aklas, jis turi apsistoti ten celėje ar kapeliono namuose. Reikalaujant broliui Elijui, galų gale sutinka priimti medicinos pagalbą, bet oras yra pernelyg šaltas, tad gydymas atidedamas. Balandis-gegužė (?) – San Damiane iškenčia gydymą, bet sveikata nepagerėja. Gauna dievišką amžinojo gyvenimo pažadą ir sukuria „Giesmę apie seserį Saulę“. Birželis (?) – tęsia „Giesmę“ ir sutaiko besivaidijančius Asyžiaus vyskupą ir Asyžiaus miesto burmistrą. Kardinolo Hugolino iškviestas laišku, palieka San Damianą ir vyksta į Rieti slėnį. Liepos pr. (?) – jį priima kardinolas Hugolinas ir vyskupo rūmai Rieti (čia prabūna nuo birželio 23 iki vasario 6). Vyksta į Fonte Kolombą gydytis akių, kaip siūlo Hugolinas, bet visa tai atidedama, nes nėra brolio Elijo. Liepa-rugpjūtis (?) – Fonte Kolombo gydytojas pridegina šventajam smilkinius, bet liga nepraeina. Rugsėjis – Pranciškus vyksta į San Fabianą, netoli Rieti, gydytis pas kitus daktarus, kurie perveria jam akis. Atgaivina sutryptą vargšo kunigo vynuogyną. 1225 ar 1226 spalis-kovas (?) – tai Rieti, tai Fonte Kolombe. 1226 balandis – Pranciškus Sienos mieste gydosi toliau. Gegužė ar birželis (?) – grįžta į Porciunkulę per Kortoną. Liepa-rugpjūtis – per vasaros karščius paimamas į Banjaros kalnus prie Nočeros. Rugpjūčio pab.-rugsėjo pr. – jo būklė blogėja. Notijano keliu vežamas į Asyžiaus vyskupo rūmus. Vyskupas Gvidas išvykęs maldingon kelionėn į Monte Garganą. Rugsėjis – žinodamas, jog mirtis neišvengiama, Pranciškus reikalauja, kad jį nuneštų į Porciunkulę. Spalio 3 – čia jis miršta. Sekmadienį, spalio 4, palaidojamas šv.Jurgio bažnyčioje. 1227 kovo 19 – jo draugas Hugolinas tampa popiežiumi Grigaliumi IX. 1228 liepos 16 – Asyžiuje Grigalius IX kanonizuoja šv.Pranciškų. 1230 gegužės 25 – šventojo palaikai pernešami į naują Šv.Pranciškaus baziliką.
Šaltiniai: Lanzi Fernando ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai – Alma Littera, 2005 Ramanauskas B. O.F.M. Aš savo dalį atlikau. – Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė, 1893. Šventojo Pranciškaus žiedeliai (1993). – Vilnius: Taura
Tai atgailautoja par excellence. Popiežius Grigalius Didysis tapatino tris moteris, apie kurias kalbama Šventajame Rašte: Lozoriaus seserį, t. y. tą moterį, kuri, Lozoriui prisikėlus iš mirusių, įėjo į menę, kur buvo vakarieniaujama, ir ištepė brangiu aliejumi Jėzui kojas (Jn 12, 1-8; Mt 26, 6-12; Mk 14, 3-9) ir susilaukė Judo Iskarijoto priekaištų; išvaduotą iš septynių demonų atgailaujančią nusidėjėlę (Lk 8, 2; Mk 16, 9), kuri atsivertusi sekė paskui Jėzų kartu su jo Motina iki pat kryžiaus (Mt 27,55-56; Mk 15,40-41; Lk 23,49; Jn 19, 25), su kitomis moterimis ėjo prie jo kapo ir rado tuščią, o vėliau pirmoji pamatė jį ir atpažino tarp mokinių (Jn 20,1-28); neįvardytą nusidėjėlę, kuri per vakarienę Betanijoje brangiu aliejumi sutepė Jėzui kojas (Lk 7, 36-50) ir nušluostė jas savo plaukais. Dabar istorikai linkę manyti buvus tris skirtingas moteris.
Ar buvo Lozoriaus ir Mortos sesuo ar nebuvo, ji yra garbinama kartu su jais; tai, kad ji stovėjo prie kryžiaus, ją susiejo su Kristaus krauju, kurį ji supylusi į taurę, legendose apie karalių Artūrą vadinamą Šventuoju Graliu. Bažnyčios minima kaip išlaisvintoji iš septynių demonų, ji ėjo paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamatė Išganytoją ir pranešė mokiniams, kad jis prisikėlė. Ši labai turtinga ir malonumams pasidavusi moteris atsivertė ir tarnavo Kristui. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus jame, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė, ir ji palaikė jį sodininku. Kai atpažinusi ištiesė į jį rankas, jis ištarė garsiuosius žodžius Noli me tangere (Jn20,16).
Evangelijose daugiau žinių apie ją nėra, o gyvenimo aprašymų yra keletas variantų. Jos kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje. Po Prisikėlimo Petras patikėjo Magdalietę palaimintajam Maksiminui. Su juo, Lozoriumi, Morta ir daugeliu kitų ji buvo krikščionių persekiotojų įsodinta į laivą be vairininko, kad visi žūtų. Apvaizdos vedamas laivas atplaukė į Marselį, čia visi rado prieglobstį po šventyklos portiku, ir iškart, norėdama atversti stabus garbinančius žmones, Magdalietė pradėjo savo apaštališką veiklą; ji atvertė šio krašto kunigaikštį, ir Lozorius tapo Marselio vyskupu. Tada ir atvyko į Eks an Provansą, ir čia Maksiminas buvo pašventintas vyskupu. Paskui Magdalietė pasitraukė į nuošalią vietą, kur be maisto ir drabužių išgyveno trisdešimt metų. Pajutusi besiartinančią mirtį, siuntė žinią vyskupui Maksiminui, ir šis nunešė jai Eucharistiją: šventoji laiminga apsiverkė ir užmigo Viešpatyje.
Marijos Magdalietės kūnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas į Vezlė. Iš čia nuo XII amžiaus jos kultas paplito po visą Prancūziją. Vezlė tebestovi didelė Marijos Magdalietės bazilika. Ją lanko maldininkai, nuo jos prasideda jų kelionės į Santjago de Kompostelą.
Pagal kitą tradiciją, Magdalietė, vos atplaukusi į Provansą, iškart ėmė atgailauti ir apsigyveno kaip atsiskyrėlė angelų jai įrengtoje grotoje ant Sent Bomo kalno.
Dėl to, kad tepė Jėzų kvapiaisiais aliejais, Magdalietė tapo kvepalų ir pirštinių gamintojų globėja (viduramžiais pirštinės būdavo iškvėpinamos - tai galantiškumo požymis); kadangi jos aliejaus indelis priminė ąsotį arba kvepalų buteliuką, ji globoja vandens pardavėjus ir vaistininkus, o kad plaukais šluostė Jėzui kojas, tapo moterų kirpėjų, šukų pardavėjų ir pedikiūrininkų globėja. Ji palaikė Jėzų sodininku, tad globoja sodininkus. Prancūzijoje ji - vilnų karšėjų globėja (žodžių žaismas: Madeleine I amas de laine (Magdalena / „vilnų krūva").
Kadangi pati buvo išvaduota iš demonų ir nuodėmės, Magdalietė kalinių globėja, ir šie, atgavę laisvę, aukodavo jai kaip votus savo grandines. Žmogus, kuriam ilgai nepraeina karščiavimas, turi apsilankyti šv. Viktoro abatijoje Marselyje ir padėti galvą ant akmens, atstojusio jai pagalvę grotoje. Bet dažniausiai ji laikoma atgailaujančių merginų ir moterų globėja.
Paveiksluose vaizduojami įvairūs Magdalietės gyvenimo epizodai: ją matome prieš atsivertimą ir atsivertimo metu prabangiai apsirengusią ir susijaudinusią; matome palaidais plaukais šluostančią Jėzui kojas; matome po kryžiumi, palaikančią Švč. Mergelę Mariją arba su kitomis apraudančią Jėzų; matome su pamaldžiomis moterimis nešančią kvapiuosius tepalus į kapą ir tiesiančią ranką į Jėzų, dažnai apsirengusį kaip sodininkas, nes tokiu pavidalu jis pasirodė jai Velykų rytą; matome atgailaujančią, išsekusią, bet vis tiek gražią, ant nuogų pečių pasklidusiais plaukais, arba, rečiau, paskutinį kartą priimančią Svč. Sakramentą. Dažnai šiuose jos gyvenimo epizoduose ir visada, kai ji vaizduojama viena, pagrindinis jos atributas yra tepalo indelis - taurė arba medinis puodelis su dangteliu - tai užuomina apie kvapųjį aliejų nardą, išpiltą Jėzui ant kojų, apie mirą, skirtą jo kūnui įtrinti kape, ir apie Jėzaus kraują, kurį ji surinko po kryžiumi ir išsaugojo. Kitas atributas - siužetas Noli me tangere.
„Šventieji globėjai ir jų simboliai“. Fernando ir Gioia Lanzi. Alma littera.
M a r i j a Magdalena-Magdaliete (VII-22) - NT-e mislingiausia moteris: - Kilusi is Magdalos kaimo (Genezareto ežero vakaruose)- NT-o moterų sąraše – ji pirmoji (tuo panaši Petrui)- Būdama apsukri, pažangi inteligenti moteris, susidomėjo žydu tautoje naujuoju veikėju - Jėzumi- Jėzus ją išlaisvino iš septynių piktu dvasiu įtakos (Mk 16,9: plg.Mt 12,45)- Su kitomis moterimis lydėjo keliaujanti Jėzu ir finansavo jo veikla (Lk 8,1-3)- Prie kryžiaus ~ lyg dalyvauja Jėzaus mirime (Mk 14,40 s)- Ir ji laidojo Jėzų (Mk 15,47)- Budėjo (lyg šermenyse) prie kapo angos (Mk 16,1)- Pirmoji patyrė prisikėlusi Jėzų (Jn 20,1-18)- - Kai kurie vėlesni evangelijų komentuotojai (ne evangelistai) ja (klysdami) tapatino su didžiąja nusidėjele ir, atgailotoja (Lk 7.36-50), ar gretino su Betanijos Marija (Mortos ir Lozoriaus seserimi; Jn 12,1-8)’- Gnostikai (pirmojo simtmecio krikscioniu atskala) ja laike Jezaus talkininke ir intymia drauge- Graiku teologai laike ja lygiaverte apaštalams (šiais laikas tai daro krikščiones ‘feministes’)- Senuju graikų žiniomis, ji palaidota Efeze, vėliau perkelta į Konstantinopoli- Kalendoriuje švente – liepos 22- Pagal viduramziu legenda, ji atkeliavo Prancuzijon (su Marta ir Lozoriumi) – atgailoti ir Jezaus karsto ieskoti- - Kataliku pamaldume ji laikoma: atgailojanciu globeja, kaliniu vaduotoja, suvedziotu merginu ir tokiu vaiku gelbetoja, besimokantiems patareja, net kvepalu, pudru ir vyno gamintoju sventaja.- Zemdirbiu patirtis: “Kai per Magdelena lyja, liesis ir po jos”.
šiandien kartu su palaimintuoju Jurgiu meldžiame: „Uždek, Viešpatie, mūsų širdis savo meilės ugnimi, suteik mums savo Šventąją Dvasią, kad mes visa ko išsižadėję, visiškai pasišvęstume Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai.“
Turime vienyti geros valios žmones, mylinčius Dievą ir Bažnyčią, ir juos organizuoti, turime juos žadinti prie darbo dėl Dievo, Bažnyčios ir sielų, vesti į kovą prieš nedorybes ir netikėjimo dvasią, skelbti Kristų ne tik jiems, bet drauge su jais ir per juos. Reikia saugotis, kad sudarius tokias gerų dievotų žmonių, tikrų katalikų kuopeles ir draugijas, kad susivijus tokius dievotumo lizdelius, sukūrus tokius intensyviško katalikiško gyvenimo židinius, tuomi neapribotume savo veiklumo. Niekad neturi mums nustoti rūpėję tie, kurie nedorybėse skendėja, tie, kurie tikėjimą prastoję arba jo nepažinę tamsybėse klaidžioja toli nuo Kristaus ir Bažnyčios. Niekad jų nevalia mums pamiršti: viską darykime, kad ir juos prie Kristaus atvestume. Tiesa, malonu darbuotis tarp dievotų žmonių ir dėl dievotų, o nelengva prieiti prie tų, kurie pilni prietarų prieš Bažnyčią ir jos nemyli, neapkenčia, o net prieš ją kovoja. Bet mums reikia ir į jų tarpą Kristaus mokslą įnešti ir jų sielas išganyti. Geras Kristaus vynyno darbininkas neturi palikti nė mažai mūsų dirvos neįžiūrėjęs, savo prakaitu neaplaistęs, o jei reikia, ir krauju, kad tik Kristaus karalija augtų, tarptų.
„Dievas ir Jo garbė tebūna viduriu mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.“1910 10 14 „...visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti.“1910 10 15 „Duok man, Viešpatie, [...] nuolat Tavo mieliausią Sūnų, o mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, [...] širdy jausti, su Juo tenai savo širdies ir dvasios viduje, kaip kokioje koplytėlėj, būti ir gyventi, ir džiaugtis, ir dirbti, ir kentėti.“1911 01 23 „Myliu Tave, Jėzau, ir mylėti trokštu, suteik man tą malonę, kad kaskart labiau Tave mylėčiau.“1911 01 13 „Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs. Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kurį teikeis maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį.“1911 08 17 „Daug, Viešpatie, leidai kryželių ir daug per tą laiką suteikei ypatingų malonių. Tūkstančius kartų būk už tai pagarbintas!“1914 02 23 „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“1913 04 05 „Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi! Duok tik mums Tavo Šventąją Dvasią, kad mes tikrai visko išsižadėję Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai visiškai, pilnai atsiduotume.“1910 10 25 „Čia mane plak, čia mane bausk, tik nestumk nuo savęs, tik atleisk man mano jaunų dienų kvailybes ir mano pereito gyvenimo kaltybes.“1914 02 23 „Duok, Viešpatie, mums apaštališkos dvasios, visas sielas apimančio tikro uolumo.“1911 01 25 „Mūsų pavyzdys tebūna Jėzus Kristus, ne tik ramiai dirbantis Nazareto namely, ne tik Kristus save varginantis, badaujanti per 40 dienų dykvietėj, ne tik Kristus, praleidžiantis naktį besimelsdamas, bet ir Kristus dirbantis, verkiantis, kenčiantis, Kristus tarp minių, Kristus, aplankantis sodžius ir miestus, aplankantis nusidėjėlius, prasčiokėlius, lygiai kaip ir mokytus, teisingus ir turtuolius, Kristus, mokantis ir atremiantis fariziejų priekaištus, Kristus, ieškantis paklydusios avelės, Kristus kenčiantis, persekiojamas, kuriam prisieina slapstytis, kad išvengus priešų neapykantos.“1911 03 07 „Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, vedančia į kovą dėl Bažnyčios, stumiančia žmones į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo.“1911 02 05 „Malda, darbas dėl Dievo ir vargai su kentėjimais dėl Bažnyčios išvien susipynę visą mano gyvenimą tesudaro. Tebūna man pavyzdžiu pats Kristus.“1911 01 13 „Stebėtinu keliu patinka Tau, Viešpatie, mane vesti. Bet kas Tavo kelius ir sumanymus atspės.“1911 01 13 „Štai aš, Tavo tarnas: siųsk mane, kur nori. Kaip kūdikis puolu Tavo prieglobstin: nešk mane.“1911 01 13 „Tie trumpi prie Dievo atsidūsėjimai, tie akimirksniai dvasios pakilimai dangun, tie Dievo ir artimo meilės jausmai, tas pažvelgimas į viską tikėjimo akimis [...].“1910 11 24 „Palaimintas žmogus, kuris išmoksta, kiek atitrūkdamas nuo darbų ir rūpesčių, prie Dievo kilti ir Dievuje ilsėtis [..], Dievuje skendėti ir su Dievu vienybėje gyventi.“1910 11 24
O mano Motina, Švenčiausioji Mergele Marija, aš visiškai atsiduodu Tavo malonei ir neapsakomam gailestingumui šiandien ir visados, o labiausiai mirties valandoje. Tau pavedu savo sielą ir kūną, visą viltį ir džiaugsmą, visas savo kančias ir nelaimes! Gyvenimą ir jo pabaigą į šventąsias Tavo rankas atiduodu, kad per Tavo nuopelnus visi mano darbai ir veiksmai būtų sutvarkyti ir sutaikyti pagal Tavo šventą norą ir mieliausiojo Tavo Sūnaus valią! Amen.
Palaimintasis arkivyskupe Jurgi, didis Nekaltosios Mergelės Marijos mylėtojau, ištikimas Bažnyčios sūnau, mūsų Tėve ir Vade! Nušviesk kelius ateitin mūsų Tėvynės vaikams. Suburk vienybėn Tautos sūnus ir dukteris, mokyk gyventi ir dirbti Kristui ir Bažnyčiai. Įkvėpk mums ryžto sergėti ir ugdyti sielos tyrumą, puoselėti taurius senolių papročius, gyventi tiesa ir meile. Daug ligų ir visokių vargų žemėje iškentęs, užtark, guosk ir gydyk kūno bei dvasios ligonius, išmelsk kenčiantiems kantrumo; mokyk vargą ir kančią aukoti Dievui už pasaulio išganymą. Prikelk Lietuvą šventam gyvenimui, įkvėpk kiekvieną iš mūsų kūrti šventovę savo sieloje ir pasaulyje. Amen.
Jei kartais nežinote, Motina Teresė garsi kaip Mažų Darbų Šventoji, tai reiškia, kad ji tikėjo tuo, jog reikia daryti gyvenime mažus darbelius, bet su didele meile..
Šventosios Teresės Malda
Lai Šiandien Jumyse būna ramybė.
Tikėkite Dievu, kad Jus esate būtent ten, kur turite būti.
Niekados nepamirškite begalinių galimybių, kurios gimsta iš tikėjimo.
Naudokitės gautom dovanom ir gautą meilę siųskite toliau.
Tvirtai žinokite, kad esate Dievo vaikas.
Tegu sita tikrovė įsismelkia i Jūsų kaulus ir suteikia Jūsų sielai laisvę dainuoti, šokti, garbinti ir mylėti.
