Tėvas Konradas R.I.P. (AU) katechezė - „Šv. Mišios, šv. Mišių auka“ ištrauka
Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
- mysterium fidei – tikėjimo paslaptis
- memoriale mortis Domini – Viešpaties mirties atminimas
- redemptio fructus – atpirkimo vaisius
- fons omnis sanctitatis – viso šventumo versmė
Šv. Mišios, šv. Mišių auka, visų pirma yra mysterium fidei. Tai reiškia: tikėjimo paslaptis.
Šv. Mišios auka yra memoriale mortis Domini – Viešpaties mirties atminimas. Taip yra todėl, kad Kristus, įsteigdamas šv. Mišių auką, įsteigdamas šį sakramentą, susiejo jį su įsakymu: „Tai darykite mano atminimui.“
Šiuo atminimu nesiekiama vien tik istoriškai prisiminti Kristaus kančią ir mirtį. Tai ne vien prisiminimas to, kas įvyko prieš du tūkstančius metų, bet tikintis ir mylintis įsigyvenimas, įsigilinimas, įjautimas į Atpirkimo paslaptis, į Kristaus aukos mirtį. Įsigyvenimas į Kristaus kryžiaus ir aukos slėpinį. Taigi tai nėra tik istorinis prisiminimas – tai dabartis. Mes mintimis, jausena ir gyvenimu įeikvojame save į Kristaus aukos mirtį.
Šv. Mišių auka yra redemptio fructus – atpirkimo vaisius. Šv. Mišiose Kristaus kraujas – skaistinantis ir šventinantis – yra išliejamas už mus, už kiekvieną, kuris ateina semtis iš Išganytojo malonės šaltinių. Kristaus kraujas tampa tikrai esantis, tikrai išliejamas dabar, šią valandą, šv. Mišių aukoje. Redemptio fructus – atpirkimo vaisius – teikiamas kasdien.
Kasdien turime tapti atpirkimo vaisių dalininkais: nuodėmių atleidimo, amžinojo gyvenimo, gyvenimo pilnatvės. Visa tai mums dovanota Kristaus aukos mirties. O dalyvaujant šv. Mišiose šis atpirkimo vaisius mums yra teikiamas – mes tampame jo dalininkais, jis yra mums paskiriamas – kai kasdien aukojame šią auką.
Kunigai pakviesti, tarsi įpareigoti, kasdien aukoti šv. Mišių auką. Kasdien ją švęsdami, taip pat kasdien vidujai išgyvendami ir galiausiai padarydami ją savo pačių auka. Bažnyčia vadina šv. Mišių auka fons omnis sanctitatis – viso šventumo šaltiniu.
Tridento Susirinkimas (1545–1563) buvo atsakas į reformaciją. Reformacija – protestantizmas – XVI amžiuje ėmė neigti šv. Mišių auką. Todėl Tridentas iš naujo aiškiai apibrėžė katalikų tikėjimą apie šv. Mišias.
Psalmė 109(110),4.blokquote žyme Kristus aukojosi savo Tėvui: savo Kūną ir Kraują, duodamas juos apaštalams po duonos ir vyno pavidalais kaip maistą ir gėrimą, ir tuo pačiu juos paskirdamas NT kunigais. Paskutinės vakarienės metu, įsteigdamas Švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą, Jis tuo pat metu įsteigė ir kunigystę.
Apaštalas Šv. Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: „Negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties stalo ir demonų stalo dalininkai.“ Auka ant altoriaus yra ta pati iškilniausia auka, kurios silpni pirmavaizdžiai buvo prigimtinio ir Mozės įstatymo aukos.
Auka ant altoriaus iš tikrųjų turi visus gėrius, kuriuos senosios aukos tik nurodė. Šioje dieviškoje Mišių aukoje yra tas pats Kristus ir tas pats Kristus yra aukojamas, kuris vieną kartą krauju praliejęs paaukojo save ant kryžiaus altoriaus. Todėl šv. Mišios yra tikra permaldavimo auka. Kryžiaus aukoje Kristus sutaikė su Tėvu visą nuodėmingą žmoniją. Nuo tada Tėvas žvelgia į žmones su meile. šv. Mišių auka yra tikroji permaldavimo auka, kuria Tėvas vėl ir vėl yra sutaikinamas dėl šiandien žmonių daromų nuodėmių.
Šv. Mišios yra didingiausias veiksmas. Su pagarba ir dievobaimingumu artinamės prie Dievo. Pagarba yra paslapties raktas. Artinamės su baime Dievo didybės akivaizdoje, ne iš baimės, bet iš pagarbos. Per šią auką Dievas permaldaujamas ir atleidžia mūsų nuodėmes. Kryžiaus auka ir altoriaus auka yra viena. Per kunigo tarnystę save aukoja Kristus. Šv. Mišiose priimame šios aukos vaisius. Šv.Mišios aukojamos už gyvuosius ir mirusiuosius. Tikintieji raginami priimti Komuniją ne tik dvasiškai, bet ir sakramentiškai. Šv. Mišios turi būti aukojamos su pagarba. Pranašas Jeremijas sako: „Prakeiktas, kas aplaidžiai atlieka Viešpaties darbą."
Reikalingi regimi ženklai – paveikslai, smilkalai, žvakės, klaupimasis, maldos laikysenos, rankų padėtis – kad galėtume kontempliuoti dieviškąją tiesą. Bažnyčia turi Šv. Mišių nuostatus, ypač šiame Tridento rite. Tyla, mąstymas, Kanonas, visa tai seka kad Kristus atsiduoda Tėvui. Tikinčiuosiu matomi ženklai veda į gilesnį maldingumą. Kaip Mozė ant Sinajaus kalno, Kristus eina į Alyvų kalną – tyliai ir atsidavęs. Per matomus dievobaimingumo ir pamaldumo ženklus tikintieji atranda sakramento turtus.
Šv. Vincentas Ferreras OP sakė:
„Šv. Mišios yra aukščiausias kontempliacijos objektas.“
Šv. Mišios auka veda į Dievą per nuolankumą, tikėjimą ir meilę. Kunigai kasdien aukoja Kristų ant altoriaus. Visame pasaulyje visada stovi kunigas prie altoriaus. Net ir tie, kurie yra atsiskyrę nuo Bažnyčios, gyvena iš Kristaus kryžiaus aukos. Visi privalome stengtis Mišias švęsti su kuo tyriausia nuostata. Prieš Mišias turime būti susitaikę, nepuoselėti nuoskaudų.
Kalčių išpažinimas (Confiteor) paruošia mus. Išoriškai matomi ženklai padeda kontempliuoti dieviškąsias paslaptis. Bažnyčia žino, kad žmogui reikalinga išorinė pagalba, kad įeitų į dangaus šlovę. Šv. Mišių liturgijoje - vaizdai, maldos laikysena, taisyklės, kurie pabrėžiančia tylą. Kanono tyloje Kristus aukoja save Tėvui. Per matomus ženklus tikintieji vedami į gilesnę maldą.
Šv. Mišių auka yra kelias, vedantis į Dievą per nuolankumą, tikėjimą ir meilę. Taip ją švenčiame pasirengusia širdimi.
No comments:
Post a Comment