Tėvo Jasono Charron katekezė YouTube kanale: @FrJason
Gegužės 13-oji – Fatimos apsireiškimo metinės.
Marijos planas, kaip išgelbėti mus nuo ateinančios religinės apgaulės.
Įsivaizduokite motiną su vaikais gyvenamajame laive. Jie čia praleido metus. Tai jų namai, prieglobstis, jų mažasis pasaulis. Jie žino kiekvieną kampelį, kiekvieną garsą, stalą ir lovą. Čia jie valgė, meldėsi ir miegojo. Tačiau motina mato tai, ko nemato vaikai. Ji mato artėjančią audrą. Laivas senas, o audra nebus trumpalaikė. Ji bus griaunanti ir tikriausiai sudraskys laivą į šukes. Jei laivas nuskęs, vaikams liks vienintelė viltis – pasiekti krantą. Ką daro gera motina? Ji nelaukia, kol bangos išdaužys langus. Ji duoda jiems gelbėjimosi liemenes. Ji moko juos plaukti. Ji ruošia juos išgyventi be laivo, kol pasieks žemę.
Tai ir yra Fatima.
1917 metų gegužės 13 dieną Dievo Motina atėjo pas savo vaikus, nes matė artėjančią audrą. Ji matė, ką atneš XX amžius: karus, revoliucijas, persekiojimus, apostazę, bažnyčių išniekinimą, sugriautas šeimas, sužlugdytas tautas, pasimetusius ganytojus ir nuo sakramentų atskirtas sielas. Tautų sunaikinimą, kaip ji pati sakė. Maža to, ji matė ateinančią religinę apgaulę, apie kurią Viešpats kalbėjo Evangelijoje, o Bažnyčia – savo katekizme. Ji matė laiką, kai pavojus kils ne tik iš išorinio persekiojimo, bet ir iš sumišimo Bažnyčios viduje. Pačioje sieloje. Tai metas, kai krikščionims reikės ištverti ne tik kalėjimus, skurdą, trėmimus ar smurtą. Reikės ištverti melą, užmaskuotą šviesa: gailestingumą be atgailos, vienybę be tiesos ir kultą be aukos. Iš esmės – religiją be jos Sūnaus, Jėzaus Kristaus. Marija matė, kad krikščioniškosios civilizacijos laivas skęsta. Todėl ji davė savo vaikams Rožančių – kaip gelbėjimosi liemenę, kaip plaukimo pamokas, kad jie išgyventų.
Čia ir slypi pagrindinis klausimas: Kodėl Marija Fatimoje mums davė būtent Rožančių?
Kai kurie Rytų krikščionys sako, kad Rožančius jiems netinka.
Tai niekalas.
Jis visiškai pagrįstas Šventuoju Raštu.
Kodėl Marija Fatimoje mums davė Rožančių?
Todėl, kad ji žinojo: jos vaikams reikės būdo išsaugoti protą, atmintį ir vaizduotę gyvą Kristuje, kai aplinkinis pasaulis pradės skęsti mele. Ateinantis Bažnyčios persekiojimas smogs ne tik pastatams, kunigams, altarams ar sakramentams. Jis klastingiausiu būdu užpūs krikščioniškąjį protą. Jis užtvindys vaizduotę nerealumu.
Čia savo vaidmenį atliks dirbtinis intelektas ir propaganda. Mūsų protui bus sunku atskirti tikrovę nuo iliuzijos. Sielos bus ištreniruotos tamsą vadinti šviesa, vergiją – laisve, nuodėmę – gailestingumu, o sąmyšį – išmintimi. Antikristą jie vadins Taikos Karaliumi.
Štai kodėl šventasis Paulius laiške romiečiams sako: „Ir nesitapatinkite su šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte ištirti, kas yra Dievo valia, – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Rom 12, 2) Kaip? Atsinaujindami dvasia. Tai yra mūšis. Kova su ateinančia didžiąja religine apgaile vyksta mūsų prote.
Pasaulis reikalauja, kad pritaikytume savo protus ir širdis prie šio amžiaus. Antikristui reikia prisitaikymo. Marija duoda Rožančių, kad protas atsinaujintų Kristuje. Perlas po perlo, paslaptis po paslapties. Rožančius išvalo vaizduotę ir grąžina protą į tikrovę. Kristus yra tikrovė. Jis sugrąžina sielą – žmogaus šerdį – į vienintelę tikrąją realybę.
Fatima nebuvo tiesiog naujas pamaldumas ar įspėjimas.
Tai buvo evakuacijos planas iš skęstančio laivo, kad pasiektume krantą.
Kad suprastume Rožančiaus svorį, turime pradėti nuo krikščioniškojo gyvenimo centro - Eucharistijos. Eucharistija yra židinys, altorius, Kristaus auka, vėl sudabartinta Tėvui. Sakramentuose į Kristaus slėpinį mes įžengiame ne per prisiminimą, o per dalyvavimą. Teologijoje tai vadinama anamneze – Bažnyčios įtraukimu išganomajame Dievo darbe čia ir dabar. Prie altoriaus krikščionis ne šiaip galvoja apie Golgotą – jis pastatomas priešais Golgotą. Jis ne mąsto apie tuščią kapą – jis stovi priešais jį.
Marija žinojo, kad ateina baisus klausimas:
Kas bus, kai jos vaikai nepasieks sakramentų? Kas bus, kai neliks kunigų, kai bažnyčios bus uždarytos, o Eucharistija bus nepasiekiama? Kas bus, kai laivas suduš, kai ganytojai tylės, o visas pasaulis bus girtas nuo šios surogatinės religijos?
Marijos atsakymas buvo Rožančius
Rožančius nėra Eucharistija ir jis niekada nepakeis sakramentų. Tačiau kai tikintieji ne dėl savo kaltės yra atkirsti nuo altoriaus, Rožančius išlaiko Kristaus slėpinius gyvus sieloje. Sakramentai mus įskiepija į Kristų per dalyvavimą, o Rožančius – per kontempliaciją. Kai nėra kunigų ir bažnyčių, Rožančius leidžia sielai mistiškai gyventi Kristaus gyvenimu.
Tarp visų Bažnyčios pamaldumo formų Rožančius stovi arčiausiai sakramentinio gyvenimo. Jis nepakeičia altoriaus, bet išlaiko sielos žvilgsnį nukreiptą į jį. Rožančius yra Šventasis Raštas ant karoliukų. Tai Bažnyčia, kuri telpa kišenėje. Tai pogrindžio Bažnyčios dujokaukė. Tai gelbėjimosi liemenė, kurią Marija davė savo vaikams prieš užeinant audrai.
Ši audra jau buvo užklupusi Meksiką per antikatalikiškus persekiojimus ir Kristeros karą praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Konflikte žuvo beveik 100 000 žmonių. Kunigai buvo medžiojami kaip žvėrys, bažnyčios uždarytos, o viešos pamaldos uždraustos. Kankiniai mirė su šūkiu: „¡Viva Cristo Rey!“ (Tegyvuoja Kristus Karalius!). Ta pati audra ketvirtajame dešimtmetyje smogė ir Ispanijai.
Žuvo tūkstančiai dvasininkų, vienuolių ir vyskupų. Žuvo pasauliečiai katalikai, buvo deginamos bažnyčios, niekinami altoriai. Su vienuolėmis buvo elgiamasi šlykščiai, tačiau apie tai tylima. Ir tai tik ketvirtasis dešimtmetis. Šitaip galėtume pereiti per visą XX amžių.
Atsigręžkime už geležinės uždangos – kas vyko su krikščionimis Lenkijoje ar Rumunijoje. Jie ištvėrė slaptąją policiją, informatorius, valstybės kontroliuojamas bažnyčias, pogrindžio pamaldas ir slaptus krikštus. Ukrainoje visi vyskupai buvo tiesiog nušluoti – išvežti ir daugiau nebepamatyti. Tik keli buvo paleisti prieš pat mirtį. Tokia yra tikroji XX amžiaus istorija.
Pažvelkite į krikščionis Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje.
Vis dėlto Bažnyčia išliko. Ji gyveno slaptose liturgijose, pogrindiniuose šventimuose ir per motinas, kurios mokė vaikus melstis. Tačiau sakramentai praėjusiame amžiuje daugeliui katalikų šiose šalyse buvo reta prabanga.
Kaip jie išlaikė tikėjimą? Kaip buvo pakurstoma vaizduotė? Kaip atnaujinama atmintis? Per Rožančių.
Tai senas, pažįstamas scenarijus. Pirmiausia ateina valstybė ir izoliuoja altorių. Tada įbauginamas kunigas. Tuomet sukompromituojamas arba nutildomas vyskupas. Religija išstumiama į privačią erdvę, o vėliau asmeninis tikėjimas prilyginamas valstybės išdavystei. Galiausiai tikintiesiems liepiama gyventi be šventosios atminties. Praradę atmintį, jie praranda tapatybę. Praradę tapatybę, jie netenka gebėjimo priešintis. O kai nelieka pasipriešinimo, jie jau priklauso melui – žvėriui.
Štai kodėl Marija Fatimoje įdėjo Rožančių į vaikų rankas. Jis pakankamai mažas, kad paslėptum, ir pakankamai stiprus, kad atstatytum civilizaciją. Jį galima kalbėti kalėjimo kameroje, gulago bunkeryje, sugriautame mieste ar tamsiame miegamajame, kol išorinis pasaulis pamiršta Dievą.
Turime suprasti, kodėl Rožančius toks galingas prieš religinę apgaulę. Rožančius protui duoda ne šiaip žodžius – jis duoda tikrovę.
Džiaugsmingieji slėpiniai moko sielą, kad God enters istoriją žengia tyliai, per Marijos „taip“ – per skurdą, paklusnumą ir paslėptus metus.
Mąstydamas Rožančiaus Kančios slėpinius, protas mokosi kentėti netampant žvėrimi. Mokosi patirti išdavystę neapakant apmaudu, būti apnuogintas neprarandant orumo ir būti nukryžiuotas neišsižadant meilės.
Garbingieji slėpiniai moko sielą, kad mirtis nėra galutinė valdžia. Kapas yra laikinas. Dvasia nužengia ir mus atgaivina. Dievo Motina jau dabar rodo, kuo Bažnyčia turi tapti, kai bus vainikuota danguje.
Rožančius yra krikščioniško proto ir vaizduotės išgyvenimo kursas.
Tai svarbu, nes religinė apgaulė prasideda būtent vaizduotėje, dar prieš jai tampant žmogaus sukurto Tikėjimo išpažinimo kartojimu. Pirmiausia siela įsivaizduoja: nuodėmę kaip išlaisvinimą, o tik tada pradeda ja tikėti; paklusnumą kaip priespaudą, o tik tada jį atmeta; kryžių kaip pralaimėjimą, o tik tada nuo jo bėga; pasaulį esant tikresnį už Kristų, o tik tada pradeda pasaulį garbinti.
Štai kaip veikia apgaulė.
Žvėris dažniausiai nepradeda nuo reikalavimo iškart išsižadėti Kristaus.
Pirmiausia dia išmoko jus Kristų prisiminti neteisingai.
Tada – priimti surogatinį Kristų, Kristų be kryžiaus. Kristų, kuris skelbia gailestingumą be atgailos, bažnyčią be dogmų, Eucharistiją be aukos ir karalystę be teismo. Jis nori, kad patikėtume taika be tiesos. Tai religinė apgaulė, kuriai išgyventi mus paruošė Marija.
Netikram pranašui nereikia naikinti religijos. Jam tereikia išskobti jos vidų. Jis gali palikti žodyną, bet išsiurbti prasmę. Jis gali palikti žodi „gailestingumas“, išmesdamas atgailą. Gali palikti žodį „vienybė“, pašalindamas tiesą. Gali palikti žodį „garbinimas“, panaikindamas auką.
Pavojus – tai nebūtinai bažnyčia užrakintomis durimis, kaip Ukrainoje ketvirtajame dešimtmetyje. Kartais tai bažnyčia atviromis durimis, bet be atminties. Nebūtinai sudaužytas altorius. Ne, kartais altorius paliekamas stovėti, kol aukos prasmė nuo jo tyliai ištrinama. Žvėris pasakys: „Mums nereikia prieš šiuos žmones kelti kalavijo. Mes tiesiog sukelsime jiems persekiojimą per sumaištį.“
Štai kodėl mums buvo duotas Rožančius. Štai kodėl jis toks svarbus dabar, XX ir XXI amžiuje. Modernus pasaulis sielas grobia per vaizdus, ekranus, šūkius, propagandą ir pornografiją. Rožančius susigrąžina vaizduotę. Jis iškelia protui angelą, mergelę, kūdikį, sodą, tuščią kapą ir šlovėje vainikuotą karalienę. Tai nėra dekoracijos. Tai išgyvenimo architektūra. Mes statome savo vaizduotėje piliorius, kurių neįmanoma išgraužti, kai mus užplūsta melas. Tai vaizdiniai, leidžiantys krikščioniškam protui išlikti sveiko proto, kai visi ir viskas aplinkui išprotėja.
Netikras pranašas nori pasaulio, kuriame žmonės nebeo skirtų stebuklų nuo manipuliacijų, garbinimo nuo vaidybos, o tiesos nuo propagandos. Rožančius grąžina tikrovės tvarką. Jis sako: Įsikūnijimas yra tikras, kryžius yra tikras, dangus yra tikras, pragaras yra tikras ir Kristus yra tikras. O visa, kas tave skiria nuo Jo, yra melas.
Štai kodėl Marija mums davė Rožančių.
Ne todėl, kad Rožančius būtų viršesnis už sakramentus ar Eucharistiją. O todėl, kad jis gali išlaikyti sielą gyvą, kol sakramentai sugrįš arba ateis pats Viešpats. Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo židinys, altorius ir centras. Tačiau kai namas sudega – o XX amžiuje taip nutiko daugelyje šalių, kur žmonės nerado nei kunigo, nei bažnyčios – Rožančius tampa ta paslėpta, po apsiaustu nešama žarija, kuri išsaugo tikėjimą ir atnaujina protą Kristuje.
Ir ši audra dar nesibaigė. Fatimoje, kurią šiandien minime, Dievo Motina kalbėjo apie ištisų tautų sunaikinimą. To mes dar nematėme. Matėme tik persekiojimą. Vadinasi, didžioji Fatimos paslapties dalis dar tik laukia dvasinės atomazgos.
Ateinantis išmėginimas nebūtinai atrodys kaip kalėjimai ar sušaudymo būriai. Labiausiai tikėtina, kad tai bus sumaištis, skleidžiama valstybės ir aukštų Bažnyčios hierarchų – kaip Judo ar Kajafos laikais. Nesistebėkite, jei tai išvysite Bažnyčios viduje. Tai bude bažnyčios, kurios išoriškai atrodys atviros, bet bus ištuštintos nuo tikėjimo. Tai bus paslėpti sakramentai (sacraments obscured), suminkštinta doktrina, susilpnintos šeimos ir sielos, ištreniruotos pamiršti Kristaus pavidalą bei Jo veido grožį. Tai bus pasaulis, kuriame nesigirdės aiškaus Bažnyčios žodžio. Pasaulis be laisvo priėjimo prie dievinančios sakramentų galios, be krikščioniškos kultūros, kuri maitintų vaizduotę, ir be bendros atminties, kuri laikytų civilizaciją.
Tačiau proto atnaujinimas vis tiek bus čia pat – jūsų pirštuose, ant karoliukų. Nesvarbu, ar esate kalėjime, ar mirštate – jei turite karoliukus, jūsų protas bus atnaujintas. Čia jūs išgyvenate Kristaus slėpinį ir mūsų išganymo darbą, vykstantį per Jo Motiną.
Štai kodėl Fatima yra svarbi. Štai kodėl Marija mums davė Rožančių.
Ji nedavė jo kaip papuošalo. Ji davė jį tam, kad jos vaikai išgyventų ateinančią religinę apgaulę. Kad atnaujintų protą, kai pasaulis jį deformuoja. Kad išlaikytų sielą pririštą prie vienintelės tikrosios realybės – Jėzaus Kristaus.
Motina gali jo išmokyti vaiką. Kalinys gali jį suskaičiuoti ant pirštų. Mirštantysis gali jį sušnibždėti. Persekiojama šeima gali jį kalbėti tamsoje. Miestelis ar kaimas be kunigo gali išgyventi iki altoriaus atstatymo, tiesiog kalbėdamas Rožančių ir savo vaizduotėje saugodamas Kristaus atminimą.
Kai audra praeis, tie, kurie išlaikė Rožančių, vėl sugebės atpažinti Eucharistijos auką. Jie žinos os pavidalą, ji nebus jiems svetima. Jie skirs tikrąjį Kristų nuo surogatinio. Jie skirs Ganytojo balsą nuo gyvatės šnypštimo. Jie pažins Motinos balsą, nes Rožančius nedavė jiems kito slėpinio – jis tiesiog išlaikė jų protus, atmintį ir vaizduotę gyvą tame pačiame Kristaus išganymo slėpinyje.
Tad kai paklausite, kodėl Marija Fatimoje davė mums Rožančių, atsakymas paprastas: ji žinojo, kad ateina audra. Kad laivas ne visada atlaikys. Kad žvėris ateis pasiglemžti mūsų proto, o pasaulis pasiūlys netikrą Kristų. Marija norėjo, kad jos vaikai išgyventų. Tai ne papuošalas – tai išgyvenimas. Ne pabėgimas – tai atsinaujinimas. Tai nėra Kristaus pakaitalas.
Kas tuomet yra Rožančius? Tai auksinė gija, kuri laiko protą pririštą prie Kristaus, kai visas likęs pasaulis bando šią giją nukirpti.
