#2 Sielos išganymas | vysk. Vincentas Brizgys

Sielos išganymas

Angelo Trolai P.M. (vertė kun. dr. V. Brizgys), Teisybės paveikslas, skaitymai Marijos mėnesiui, Marijampolė, Šešupės leidinys, 1938 m.

I. Sielos išganymo būtinybė

Esu pasaulyje, kad save išganyčiau. Ar supranti tą, mano siela? Nesi pasaulyje tik linksmintis, valgyti, keltis puikybėn, puoštis, ilsėtis? Juo labiau nesusidėti: esi pasaulyje tiktai, kad būtum išganyta. Ką man padėtų užvaldyti visą žemę, jeigu pati pražūčiau? Karaliai, imperatoriai, filosofai, mokslininkai, kas jums dabar iš jūsų buvusios galybės ir jūsų mokslų, jeigu nemokėjote išganyti jūsų sielų?!

II. Sielos išganymo sunkumas

Bet sielos išganymo reikalas yra labai nelengvas. Sielos išganymas nenuperkamas auksu, jis pasiekiamas tik save prisiverčiant, jis prarandamas net viena sunkia nuodėme, daryta tik mintimi! Kad išganytum savo sielą, nepakanka, kad kada nors praeityje buvai šventas ir nekaltas: tokiam reikia visomet būti, reikia ištverti ligi pat mirties. Tad kuo galiu užsitikrinti, kad išganysiu savo sielą? Jau prabėgęs mano gyvenimas visas, tarsi, nusėtas nuodėmėmis, neištikimybe padaryties gražiems pasiryžimams; mano dabartinis gyvenimas yra tarsi bedugnė, kurios nepažįstu, o mano būsimas gyvenimas... Koks jis bus? Niekas to nežino, tiktai vienas Dievas.

III. Išganymo nepakeičiamumas

Mano sielos išganymas yra reikalas, kurį kartą blogai atlikus nebegalima pataisyti. Jeigu praloščiau svarbią bylą, jei netekčiau sveikatos, galima tikėtis dar tą pataisyti. O jeigu vieną vienintelį kartą prarasčiau savo sielos išganymą, per amžius nerasiu priemonės ją išgelbėti. Jeigu man kas nukirstų ranką, tai liktų dar viena; jeigu man kas nupjautų koją, liktų dar viena; jeigu man kas išluptų akį, liktų dar viena. Bet siela yra tik viena; ji viena yra išganyta arba pražudyta. O aš taip mažai stengiuosi save išganyti, gyvenu, tarsi, būčiau tikras, kad būsiu išganytas. Gyvenu ramus, o tačiau, jeigu dabar mirčiau, nežinau, ar išgelbėčiau savo sielą!

Švenčiausiosios Mergelės pavyzdys

Kaip tad privalome stengtis užtikrinti savo sielų išganymą. Švenčiausioji Mergelė mums teikia gražiausią pavyzdį. Būtume laimingi, kad mokėtume ją pasekti! Ji, nors pradėta be gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo sveigimo ir silpnybės, kuriose mes esame gimę, nors nuo pat pradžios savo gyvenimo pilna malonės, tačiau visuomet stengėsi vengti visokios tuštybės, visokio nuodėmės pavojaus, tarėsi pasaulio viliojimų ir jau būtų buvę pavojingi. Jos visas gyvenimas buvo nuolatinis apsimarinimas ir atgaila, ji bijojo ir vengė garbės ir turtų, žemėje neturėjo kitų rūpesčių, o tik šį — stropiai bendradarbiauti su Dievo malone, nuolat labiau papuošti savo sielą dorybių gėlėmis, daugiau įgyti nuopelnų būsimajam gyvenimui.

Kokia mums gėda, kad užuot nuolat rūpinęsi mūsų sielų išganymu, išstatome ją tūkstančiams pavojų. Rūpindamiesi mūsų sielomis, sekime Marijos pavyzdžiu, pasiveskime jos globai ir galėsime ramiai viltis išgelbėti mūsų sielas. Nesiduokime nugalimi kliūčių, velnio gundinimų, pasaulio viliojimų, jausmų apgaulės. Marijos pavyzdys tepadrasina mus stengtis išganyti mūsų sielas.

Pavyzdys – Šv. Andriejus Corsini

Andriejus buvo kilęs iš garbingos Corsini šeimos Florencijoje. Dar prieš jam gimsiant, motina buvo jį paaukojusi Švenčiausiajai Marijai. Ji pavedė savo gimsiantį kūdikį ypatingai Marijos globai, nugąsindusi savo vieno sapno. Ji sapnavo pagimdžiusi vilką, kuris, netyčia įbėgęs į bažnyčią, virto avinėliu. Gyvenimas patvirtino motinos sapną. Jaunas Corsini, nors gražiai auklėtas, susidėjęs su nedorais draugais, užsikrėtė libertinų klaidomis, pradėjo tinginiauti ir ištvirkti.

Vargšė motina verkė ir meldėsi; barė savo sūnų, ragino jį susiprastį. Kartą, vėlai vakare, vesdama savo sūnų iš lošimo namų, motina verkdama kalbėjo: „Neapsirikau sapnuodama, kad vietoj žmogaus pagimdžiau vilką. — Esi tikras vilkas, mano sūnau; atsiminki, kad esi paaukotas Švenčiausiajai Marijai, kad mano sapnuotas vilkas, įbėgęs į bažnyčią, virto avinėliu. Kada tu pradėsi dorai gyventi?“

Jaunuolis susijaudinęs išklausė motinos žodžių, bet nieko neatsakė. Parėjęs užsidarė vienas savo kambaryje, bet užmigti negalėjo: jis nepajėgė užmiršti girdėtų motinos žodžių. Vos pradėjus aušti rytui, jis nuskubėjo į karmelitų bažnyčią, parpuolęs prieš Švenčiausios Marijos altorių graudžiai apsiverkė susigėdęs savo klaidų, susižešiojo bažnyčioje vienuolį, atliko pas jį išpažintį. Netrukus jis kreipėsi į to vienuolyno vyresnįjį, prašydamas, kad jį priimtų į vienuolyną daryti atgailai ir sutvarkyti savo gyvenimą. Tapęs karmelitu, jis tapo kitiems dorybių pavyzdžiu. Už jo šventą gyvenimą ir nuopelnus jis buvo paskirtas Fiesolės vyskupu. Uoliai pasidarbuojęs ir palikęs dorybių gyvenimo pavyzdį, jis mirė, o Dievas jį pagerbė daugybe jo užtarimu įvykusių stebuklų. Pasaulis ir dabar garbina bažnyčiose šventąjį Andriejų Corsinį.

Dvasinė gėlelė

Paaukokime vienas šv. Mišias už tą skaistyklos sielą, kuri, gyvendama žemėje, buvo pamaldžiausia į Švenčiausiąją Mariją.

Dvasiniai patarimai

Aplankykite Švenčiausios Marijos altorių ar savo namuose jos paveikslą ir pateikite jos užtarimui savo sielą.

Minčių vainikėlis

Gelbėki mane, o Marija, gelbėki mane.

Malda

O švenčiausioji Mergele, nekalčiausioji Marija, pasigailėki mūsų ir užtark mus pas Aukščiausiojo Tavo Sūnaus Jėzaus sostą. O Marija, Tu visa gali pas Jėzų. Mes pasivedame Tavo galiai, Tavo gerumui: esame Tavo vaikai: išgelbėki mus! Amen.

#1 Kodėl mes turime gražiai ir pamaldžiai praleisti Marijos mėnesį? | vysk. Vincentas Brizgys

Kodėl mes turime gražiai ir pamaldžiai praleisti Marijos mėnesį?

Angelo Trolai P.M. (vertė kun. dr. V. Brizgys), Teisybės paveikslas, skaitymai Marijos mėnesiui, Marijampolė, Šešupės leidinys, 1938 m.

Max · Marija, Skaisčiausia Marija, ką Tau paaukot begaliu

Mūsų išganymui Marijos pagalba labai reikalinga. Gal dar esame nekalti? Mūsų nekaltybei gresia dideli pavojai. Juk kiek žmonių, nekaltesnių už mus, pateko į nuodėmę ir amžinai pražuvo. Gal darome atgailą už nuodėmes? Mūsų ištvermė yra labai lengvai palaužiama. Gal esame nuodėmėje. O kaip labai reikalinga mums Marija, kad pasitaisytume. Juk daug kartų bandėme ir pradėjome taisytis ir iki šiol dar nepajėgėme to padaryti. Jeigu ne Marija, dabar jau gal tikrai būtume pragare.

---

Gegužės mėnesį būdami pamaldūs Švenčiausiajai Marijai, mes galime užsitarnauti Jos globą ir savo išganymą. Juk negalimas dalykas, kad tokia jautri motina neišklausytų savo vaikelio. Už vieną sukalbėtą rožančių, už vieną pasninko dieną, ji tiek kartų yra suteikusi nepaprastų malonių, net didžiausiems nusidėjėliams. Todėl pamąstykime, ką mes galime iš Jos išprašyti, pašventę Jos garbei ištisą mėnesį.

Bet vargas, jeigu šios malonės netektume. Jeigu pradėtume ir po kelių dienų savo gražų pasiryžimą mestume. Kas žino, ar ši proga nėra paskutinė, kurią teikia mums Viešpats, kad pasitaisytume. Kas žino, ar šio mėnesio pamaldumas nėra paskutinė malonė ištverti; gal šis mėnuo nebus paskutinis mūsų gyvenime. Galime taip lengvai užsitarnauti Švenčiausios Marijos globą; to nepadarius, mirties valandoje būtų didis skausmas, priekaištai.

Todėl gerai apsvarstykime ir ryžkimės.

---

Mylėkime ir gerbkime Mariją

Šiomis gegužės mėnesio dienomis tepadidėja mūsų meilė gražiausiajai Mergelei. Mums, patiriantiems liūdesį ir skausmą, gresia visokios pagundos, pasaulio viliojimai, kankina pačių palinkimai, reikia daug malonių kūnui ir sielai. Kaip brangu sulaukti vėl Marijos mėnesio.

Šį mėnesį Švenčiausioji Mergelė dalina savo malones ir dovanas: nušluosto verkiančiųjų ašaras, švelnina kenčiančiųjų skausmus, paguodžia liūdinčias širdis, pagelbsti tiems, kuriems reikia pagalbos, ypač nusidėjėliams; išklauso maldas visų, kurie šaukiasi su tikėjimu ir su meile.

Šiomis palaimintomis dienomis Ji kviečia visus pas save, nes nori visus apginti, visiems padėti, visus išgelbėti. Bėkime pas Mariją, apstokime Jos altorėlius, šaukimės Jos. O labiausiai padarykime Jai džiaugsmo, saugodamiesi nuodėmės, dažnai priimdami šv. Komuniją, lavindamiesi krikščioniškose dorybėse.

Būkime šiose dienose pamaldūs Švenčiausios Mergelės vaikai: visi patirsime jos globos malonių.

Šventasis Arso klebonas — Šv. Jonas Marija Vianėjus

Šis šventasis pasižymėjo beribiu pasitikėjimu Švenčiausiąja Mergele Marija.

Tai aiškiai parodo šis pavyzdys. Jis turėjo seną tarnaitę, vardu Katerina, kuriai buvo griežtai uždrausta, jam esant namie, įeiti į jo kambarėlį.

Atsitiko kartą, kad senutė, nenumanydama šventąjį namie esant, nepabeldusi į duris, įėjo į kambarėlį pažiūrėti, ar čia viskas kaip reikiant sutvarkyta. Nustebusi pamatė jį kleboną beklūpantį, apšviestą nepaprastos šviesos, besikalbantį su nepaprasto grožio ir spindėjimo moterimi, pakilusia nuo žemės. Nusigandusi savo neatsargumo, Katerina norėjo išeiti, bet negalėjo pajudėti. Tad pasiliko stebėti ir klausyti, ką šventasis kalbėjo tai spindinčiai moteriai.

O šventasis tuo tarpu meldė: „Marija, geroji Motina, vienoje vietoje turiu ligonį…, jis tikras vargšas…, tik stebuklas gali jį išgelbėti…, išgydyk jį.“ O moteris, lengvai pakeldama galvą, su šypsena lūpose atsakė: „Suteikiu tai, ko prašai.“

„Ačiū, mano geroji Motina“, – atsakė šventasis, „prašau dar vienos malonės. Turiu užkietėjusį nusidėjėlį, išmelsk jam iš savo dieviškojo Sūnaus atsivertimo malonę.“ O ta gražioji moteris vėl pakeldama galvą, su šypsena lūpose atsakė: „Suteikiau tau ir šią malonę.“

„Ačiū, mano Geroji Motina“, – atsakė šventasis. „Aš žinau, kad tu visuomet mane išklausai; bet leisk tave paprašyti dar vienos malonės.“ Davus dangiškajai viešniai sutikimo ženklą, jis kalbėjo: „Esu neturtingas… neturiu nieko palikti savo senai tarnaitei. Pagydyk ją nors iš tos nuolatinės ligos, kuri ją kankina.“

Marija, vėl pakeldama galvą, jam atsakė: „Taip, suteikiu tai!“ ir išnyko.

Atsigavęs iš dvasios pakilimo, šventasis pastebėjo Kateriną, kuri skubėjo pro duris. „Kaip, tu čia, nepaisydama mano uždraudimo!“ – sušuko šventasis.

Vargšė Katerina visa sumišusi teisinosi: „Aš nežinojau… norėjau išeiti, bet negalėjau…“ „Na, gerai, o kaip dabar jautiesi?“ – „Puikiausiai, – atsakė ji, – esu visiškai pasveikusi.“

„Padėkok Švenčiausiajai Marijai, – atsakė šventasis, – bet ir prisiek, kad niekam nesakysi, ką matei ir girdėjai.“ Senutė prisiekė ir tylėjo.

Tik šventajam numirus buvo pradėta jo beatifikacijos byla. Romos Kurijos atstovai atvyko į Ars’ą rinkti apie šventąjį žinių. Katerina buvo atleista nuo priesaikos ir ji papasakojo viską, ką buvo mačiusi šventojo gyvenime.

Šio šventojo klebono pavyzdžiu ir mes ryžkimės vaikiškai pasitikėti Švenčiausiąja Marija. Prašykime su pasitikėjimu visko, ko reikia mums patiems, kitiems, sieloms ir kūnams. Švenčiausioji Mergelė gausiai atlygins mūsų pasitikėjimą, parodyta jau ypatingai šį mėnesį.

---

Dvasinė gėlelė. Paaukokime Švenčiausiajai Mergelei visus šio mėnesio veiksmus, vargus, skausmus, visus gerus darbus, ryždamiesi visa daryti didesnei jos garbei.

Spausdami dažnai prie širdies Švenčiausios Marijos paveikslėlį ar medalikėlį, kalbėkime:

Trokštu, o Marija, kad mano širdis priklausytų tik Tau.

Minčių vainikėlis. Leisk man Tave garbinti, o Švenčiausioji Marija.

Malda.

Sveika, Marija, dangaus ir žemės karaliene. Štai mes prie Tavo kojų. Norime Tave garbinti šį gražų mėnesį, pašvęstą Tavo geradarybėms, Tavo garbei prisiminti. Kasdien ateisime prie Tavo sosto Tave pagarbinti, Tau pasisakyti visus mūsų reikalus. Marija, priimk mūsų dėkingumo ir meilės duoklę ir parodyki mums šį mėnesį Tavo maloningumą ir užuojautą.

Amen.

Knygos puslapiai: čia