Sielos išganymas – mokymas apie sielos išgelbėjimą
Angelo Trolai P.M. (vertė kun. dr. V. Brizgys), Teisybės paveikslas, skaitymai Marijos mėnesiui, Marijampolė, Šešupės leidinys, 1938 m.
I. Sielos išganymo būtinybė
Esu pasaulyje, kad save išganyčiau. Ar supranti tą, mano siela? Nesi pasaulyje tik linksmintis, valgyti, keltis puikybėn, puoštis, ilsėtis? Juo labiau nesusidėti: esi pasaulyje tiktai, kad būtum išganyta. Ką man padėtų užvaldyti visą žemę, jeigu pati pražūčiau? Karaliai, imperatoriai, filosofai, mokslininkai, kas jums dabar iš jūsų buvusios galybės ir jūsų mokslų, jeigu nemokėjote išganyti jūsų sielų?!
II. Sielos išganymo sunkumas
Bet sielos išganymo reikalas yra labai nelengvas. Sielos išganymas nenuperkamas auksu, jis pasiekiamas tik save prisiverčiant, jis prarandamas net viena sunkia nuodėme, daryta tik mintimi! Kad išganytum savo sielą, nepakanka, kad kada nors praeityje buvai šventas ir nekaltas: tokiam reikia visomet būti, reikia ištverti ligi pat mirties. Tad kuo galiu užsitikrinti, kad išganysiu savo sielą? Jau prabėgęs mano gyvenimas visas, tarsi, nusėtas nuodėmėmis, neištikimybe padaryties gražiems pasiryžimams; mano dabartinis gyvenimas yra tarsi bedugnė, kurios nepažįstu, o mano būsimas gyvenimas... koks jis bus? Niekas to nežino, tiktai vienas Dievas.
III. Išganymo nepakeičiamumas
Mano sielos išganymas yra reikalas, kurį kartą blogai atlikus nebegalima pataisyti. Jeigu praloščiau svarbią bylą, jei netekčiau sveikatos, galima tikėtis dar tą pataisyti. O jeigu vieną vienintelį kartą prarasčiau savo sielos išganymą, per amžius nerasiu priemonės ją išgelbėti. Jeigu man kas nukirstų ranką, tai liktų dar viena; jeigu man kas nupjautų koją, liktų dar viena; jeigu man kas išlūptų akį, liktų dar viena. Bet siela yra tik viena; ji viena yra išganyta arba pražudyta. O aš taip mažai stengiuosi save išganyti, gyvenu, tarsi, būčiau tikras, kad būsiu išganytas. Gyvenu ramus, o tačiau, jeigu dabar mirčiau, nežinau, ar išgelbėčiau savo sielą!
Švenčiausiosios Mergelės pavyzdys
Kaip tad privalome stengtis užtikrinti savo sielų išganymą. Švenčiausioji Mergelė mums teikia gražiausią pavyzdį. Būtume laimingi, kad mokėtume ją pasekti! Ji, nors pradėta be gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo sveigimo ir silpnybės, kuriose mes esame gimę, nors nuo pat pradžios savo gyvenimo pilna malonės, tačiau visuomet stengėsi vengti visokios tuštybės, visokio nuodėmės pavojaus, tarėsi pasaulio viliojimų ir jau būtų buvę pavojingi. Jos visas gyvenimas buvo nuolatinis apsimarinimas ir atgaila, ji bijojo ir vengė garbės ir turtų, žemėje neturėjo kitų rūpesčių, o tik šį — stropiai bendradarbiauti su Dievo malone, nuolat labiau papuošti savo sielą dorybių gėlėmis, daugiau įgyti nuopelnų būsimajam gyvenimui.
Kokia mums gėda, kad užuot nuolat rūpinęsi mūsų sielų išganymu, išstatome ją tūkstančiams pavojų. Rūpindamiesi mūsų sielomis, sekime Marijos pavyzdžiu, pasiveskime jos globai ir galėsime ramiai viltis išgelbėti mūsų sielas. Nesiduokime nugalimi kliūčių, velnio gundinimų, pasaulio viliojimų, jausmų apgaulės. Marijos pavyzdys tepadrasina mus stengtis išganyti mūsų sielas.
Pavyzdys – Šv. Andriejus Corsini
Andriejus buvo kilęs iš garbingos Corsini šeimos Florencijoje. Dar prieš jam gimsiant, motina buvo jį paaukojusi Švenčiausiajai Marijai. Ji pavedė savo gimsiantį kūdikį ypatingai Marijos globai, nugąsindusi savo vieno sapno. Ji sapnavo pagimdžiusi vilką, kuris, netyčia įbėgęs į bažnyčią, virto avinėliu. Gyvenimas patvirtino motinos sapną. Jaunas Corsini, nors gražiai auklėtas, susidėjęs su nedorais draugais, užsikrėtė libertinų klaidomis, pradėjo tinginiauti ir ištvirkti.
Vargšė motina verkė ir meldėsi; barė savo sūnų, ragino jį susiprastį. Kartą, vėlai vakare, vesdama savo sūnų iš lošimo namų, motina verkdama kalbėjo: „Neapsirikau sapnuodama, kad vietoj žmogaus pagimdžiau vilką. — Esi tikras vilkas, mano sūnau; atsiminki, kad esi paaukotas Švenčiausiajai Marijai, kad mano sapnuotas vilkas, įbėgęs į bažnyčią, virto avinėliu. Kada tu pradėsi dorai gyventi?“
Jaunuolis susijaudinęs išklausė motinos žodžių, bet nieko neatsakė. Parėjęs užsidarė vienas savo kambaryje, bet užmigti negalėjo: jis nepajėgė užmiršti girdėtų motinos žodžių. Vos pradėjus aušti rytui, jis nuskubėjo į karmelitų bažnyčią, parpuolęs prieš Švenčiausios Marijos altorių graudžiai apsiverkė susigėdęs savo klaidų, susižešiojo bažnyčioje vienuolį, atliko pas jį išpažintį. Netrukus jis kreipėsi į to vienuolyno vyresnįjį, prašydamas, kad jį priimtų į vienuolyną daryti atgailai ir sutvarkyti savo gyvenimą. Tapęs karmelitu, jis tapo kitiems dorybių pavyzdžiu. Už jo šventą gyvenimą ir nuopelnus jis buvo paskirtas Fiesolės vyskupu. Uoliai pasidarbuojęs ir palikęs dorybių gyvenimo pavyzdį, jis mirė, o Dievas jį pagerbė daugybe jo užtarimu įvykusių stebuklų. Pasaulis ir dabar garbina bažnyčiose šventąjį Andriejų Corsinį.
Dvasinė gėlelė
Paaukokime vienas šv. Mišias už tą skaistyklos sielą, kuri, gyvendama žemėje, buvo pamaldžiausia į Švenčiausiąją Mariją.
Dvasiniai patarimai
Aplankykite Švenčiausios Marijos altorių ar savo namuose jos paveikslą ir paveikite jos užtarimui savo sielą.
Minčių vainikėlis
Gelbėki mane, o Marija, gelbėki mane.
Malda
O švenčiausioji Mergele, nekalčiausioji Marija, pasigailėki mūsų ir užtark mus pas Aukščiausiojo Tavo Sūnaus Jėzaus sostą. O Marija, Tu visa gali pas Jėzų. Mes pasivedame Tavo galiai, Tavo gerumui: esame Tavo vaikai: išgelbėki mus! Amen.
No comments:
Post a Comment