Search This Blog

Vertėjas

Ein weihnachtliches Exsultet

Weihnachtlicher Preisgesang (Exultet)

Heute frohlocken die Engel, heute jauchzen
die Erzengel und alle Gerechten, sind voll geistlicher Freude.
Heute wurde die Nacht verwandelt in hellen Tag,
denn den Redlichen erstrahlt im Finstern ein Licht:
Gott, der Gnädige, Barmherzige und Gerechte.
Lichter ohne Zahl werden entzündet in der
ganzen Christenheit, und bis zum Beginn des
Morgenrots soll ohne Unterlass das Lob der
Nacht erschallen.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


Auch wir wollen uns freuen und singen,
Gott zujubeln, dem Fels unseres Heiles.
Gekommen ist nämlich die hochheilige Nacht,
in welcher der Erlöser der Welt, Jesus Christus,
aus der Jungfrau Maria geboren werden wollte.
Suchet den Herrn und ihr werdet ihn finden, klopfet
an die Tür und euch wird aufgetan, tretet ein
in das Haus und ihr werdet schauen: Unser
König ist geboren – kommt und lasset uns anbeten.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


Erhebt eure Herzen und Hände zum Himmel,
verherrlicht sein Lob, verkündet sein Heil:
Der Herr ist mit uns – fürchtet euch nicht!
Mit uns ist Gott Mensch – ein Mensch, der doch bleibt
Gott für uns. Kommt, Kleine und Große, Säuglinge
und Greise, ihr jungen Männer und Frauen:
Singt dem Herrn ein neues Lied, der Wundertaten
hat für uns vollbracht.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


Freue dich, Tochter Zion, und frohlocke, sing
ein Jubellied, Tochter Jerusalem: Heute stieg
wahrer Friede vom Himmel herab, um Irdisches
und Himmlisches wieder zu versöhnen.
Heute ging auf das wahre Licht,
die Sonne der Gerechtigkeit,
um alle, die an das Licht glauben, zu erleuchten:
Heute ist Christus in Betlehem geboren.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


Kommt, laßt uns anbeten und niederfallen vor ihm,
denn er selbst hat uns gemacht.
Freut euch, ihr Gerechten im Herrn,
singt Hymnen auf unsern Gott.
Verkündet unter den Völkern seine Werke:
Der Herr ist mit uns - fürchtet euch nicht!
Mit uns ist Gott Mensch -
ein Mensch, der seine Gottheit nicht verliert.
Kommt, Kleine und Große,
Erwachsene und Greise,
ihr jungen Männer und Frauen:
Singt dem Herrn ein neues Lied,
denn Großes hat vollbracht der Herr an diesem Tage.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


O selige Nacht,
von der Geburt des wahren Lichtes erleuchtet,
geschmückt durch den Glanz der Engel,
verherrlicht durch ihren Lobgesang.
O wahrhaft selige Nacht,
du allein weißt die Zeit und die Stunde,
in der Gottes Sohn hervorging aus dem Schoß der Jungfrau,
mit unserm armen Fleisch bekleidet. -
Aller Ehren wert und allen Menschen lieb ist diese Nacht,
in der geboren wurde Gott, uns Menschen zu erlösen.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


O heilige Geburt, die sich der Höchste erwählte,
zu heilen unsere Sterblichkeit.
Über die Natur erhaben bist du, denn du zeigst uns
jungfräuliche Fruchtbarkeit.
O gepriesene und freudenreiche Geburt,
die den Fluch unserer Stammeltern
in himmlischen Segen verwandelt
und ihre Trauer in ewige Freude.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


Gepriesen sei der heilige Dreieinheit,
durch deren Güte und Ratschluß
die menschliche Würde wurde wiederhergestellt.
Gepriesen seist du, himmlischer Vater,
gepriesen seist du, einziggeborener Sohn,
Jesus Christus,
gepriesen seist du, Heiliger Tröster Geist.-
Dir, der höchsten ewigen Dreieinheit,
die uns eine solch heitere und festliche Feier schenkt,
gilt unser Dank und unsere Anbetung
an diesem Tag, in alle Ewigkeiten.

Antiphon
Heute ist uns der Heiland geboren:
Christus der Herr


Liturginiai metai nuo Advento iki Septuagezimos

Liturginiai metai — nuo Advento iki Septuagezimos

Konkretūs liturginio kalendoriaus etapai (Adventas, Kalėdos, Epifanija, Kalėdinis eilinis laikas ir Septuagezima) paverčia abstraktų, pasaulietišką laiką prasmingu, pašvęstu Dievui šventimu. Etapai veikia kaip dvasinis žemėlapis, kasmet atkartojantis ir išgyvenantis pagrindinius Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus, taip transformuojant tiesinį laiką į ciklišką, dvasinio augimo kelionę.

Autorius: Mindaugas · Data:

Įžanginis žodis

Skirtingai nei pagoniškos tradicijos, kurios laiką suvokia kaip amžiną besisukantį ratą, krikščionybė laiko esmę supranta linijiniu būdu: laikas turėjo pradžią ir turės pabaigą. Vis dėlto Katalikų Bažnyčia šį laukimo ir atminimo laiką struktūrizuoja per besikartojančius ciklus - liturginius metus. Šie ciklai padeda tikintiesiems orientuotis laike, nuolat prisiminti Kristaus atėjimo tikslą ir asmeninį tikslą - pašaukimą atgailai.

Toliau nagrinėjame liturginių metų laikotarpiai nuo Advento iki Septuagezimos.

I. Adventas

Liturginių metų pradžia tradiciškai siejama su šv. Andriejaus sekmadieniu (lapkričio 30 d.) arba artimiausia jam sekmadieniu. Advento laikotarpis, skirtas tiek antrojo Kristaus atėjimo laukimui, tiek pirmojo – Jėzaus gimimo paslapties minėjimui. Adventas tęsiasi iki Kalėdų vigilijos (Kūčių). Liturgija orientuojasi į budrumą, atgailą ir pasirengimą, parengiant tikinčiuosius Kristaus gimimui ir antrojo Jo atėjimo laukimui.
✝️ Šv. Jono Krikštytojo kvietimas atgailai
Šv. Jonas Krikštytojas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!“ Šis kvietimas yra esminis Advento liturginės pedagogikos elementas. Pranokėjas pabrėžia, kad atgaila turi būti tikra, nuoširdi ir neatidėliotina, nes tik tokia atgaila gali atvesti prie nuodėmių priežasčių pašalinimo, padarytų nuodėmių pasėkų atitaisyti ir gyvenimo permainos.
1. Atgailos būtinybė
Šv. Jonas moko, kad atgaila yra būtina dėl trijų priežasčių:
Dievo rūstybė,
Kristaus teismo smarkumas,
bausmės, kurios gresia nusidėjėliams (Apr 22, 12).
Šiomis priežastimis tikintysis yra raginamas suvokti savo tikrąją padėtį ir siekti Dievo malonės.
2. Tikra, nuoširdi atgaila
Atgaila turi būti nuoširdi – ji neapsiriboja tik išoriniu elgesiu ar formaliomis apeigomis, bet reikalauja nuodėmių šaknų išnaikinimo. Be to, būtina atitaisyti padarytas skriaudas artimiesiems ir įgyvendinti gyvenimo permainą, kuri yra tikros atgailos ženklas.
3. Neatidėliotina atgaila
Advento liturgija pabrėžia, jog atgaila negali būti atidėliojama: „Nes kirvis jau pridėtas prie medžių šaknies: taigi, kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, bus iškirstas ir į ugnį įmestas“ (Lk 3, 9). Laikantis šio principo, tikintysis stiprina savo budrumą ir atsakomybę prieš Dievą.
✝️ Dievo malonė ir atpirkimo pažadas
Šv. Jonas Krikštytojas teikia nusidėjėliams dvejopą Dievo pažadą:
Nuodėmių atleidimas,
Gausių malonių suteikimas per Šventąją Dvasią ir ugnies krikštą (Lk 3, 16).
Krikštas prie Jordano simbolizuoja atsivertimo, grynumo ir dieviškosios meilės įgalinimo procesą, leidžiantį nusidėjėliui pereiti nuo nuodėmės prie naujo gyvenimo Kristuje.
Šiomis malonėmis Bažnyčia paruošia tikinčiuosius ne tik Kalėdų, bet ir antrojo Kristaus atėjimo laukimui, taip integruojant Advento laikotarpio teologinę logiką: atgaila – pasirengimas priimti Dievo Sūnaus gimimą ir dalyvauti jo atpirkimo malonėse.
✝️ Advento esmė liturginėje tradicijoje
Advento metu Bažnyčia mokina budrumo, atgailos ir pasiruošimo, derindama liturginį laiką su Šv. Jono Krikštytojo kvietimu. Tai leidžia tikinčiajam nuosekliai išgyventi šventųjų liturginių metų ciklų pedagogiką, kur kiekvienas laikotarpis turi savo teologinę ir praktinę prasmę.

II. Kalėdos ir Epifanija

Kalėdų laikotarpis skirstomas į Viešpaties gimimo laikotarpį (nuo Kalėdų iki sausio 5 d.) ir Epifanijos laiką (nuo Trijų karalių iki Kristaus Krikšto). Viešpaties gimimo metu prisimenamas Kristaus įsikūnijimas: per apipjaustymą po aštuonių dienų primenama, jog Kristus išpildo Senąjį Testamentą.

Kalėdų laikotarpis liturgijoje nėra vien Kristaus gimimo paminėjimas, bet Įsikūnijimo slėpinio aktualizavimas. Šventoji Liturgija kalba apie hodie – „šiandien“: tai, kas įvyko Betliejuje, Bažnyčioje nėra užbaigtas istorinis faktas, bet veikli tikrovė, kuri sakramentiniu būdu tampa esama čia ir dabar. Todėl Kalėdos nėra sentimentali atmintis, bet Dievo veikimas laike.

Nakties Mišių introitą pradedantis Psalmių žodis – „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7) – atskleidžia pagrindinę Kalėdų tiesą: gimsta ne paprastas vaikas, bet amžinasis Tėvo Sūnus, įžengiantis į žmonijos istoriją. Šis gimimas yra karališkas, tačiau be žemiškos galios; jis keičia ne politinę santvarką, o pačią būties tvarką.

Viešpaties gimimo laikotarpiu Bažnyčia pabrėžia Kristaus tikrą žmogiškumą. Aštuntąją dieną minimas Jėzaus apipjaustymas liudija, kad Įsikūnijęs Žodis ne panaikina Senąjį Įstatymą, bet jį išpildo. Kristus įžengia į Sandoros istoriją ne kaip stebėtojas, bet kaip jos įvykdymas. Taip Kalėdų liturgija saugo tikėjimą nuo bet kokio dvasinio abstraktumo.

Kalėdų džiaugsmas nėra emocinė būsena, bet ontologinė tiesa: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų gyventi Dievuje. Todėl liturgija nuosekliai jungia džiaugsmą su įsipareigojimu. Išganymo dovana reikalauja perkeisto gyvenimo – santūraus, teisingo ir dievobaimingo, kaip tai pabrėžia apaštalo Pauliaus skaitiniai šiuo laikotarpiu.

Epifanijos metu akcentuojamas Viešpaties apsireiškimas — Jėzus pažįstamas ne tik kaip laukiamasis Mesijas, bet ir kaip Dievas, priėmęs žmogystę dėl mūsų. Epifanijos laikotarpiu ši tiesa išplečiama: Kristus apsireiškia ne tik Izraeliui, bet ir tautoms. Išminčių kelionė liudija, kad Įsikūnijimas turi visuotinę prasmę. Jėzus atpažįstamas ne vien kaip laukiamasis Mesijas, bet kaip Dievas, priėmęs žmogystę dėl viso pasaulio išganymo. Taip Kalėdų laikotarpis pereina iš gimimo kontempliacijos į misijos horizontą.

Kalėdos todėl nėra laikinas „šventinis tarpas“, po kurio grįžtama į vadinamąjį normalų gyvenimą. Krikščioniui normalus gyvenimas prasideda būtent čia: nuo Dievo artumo priėmimo ir atsakymo į jį. Įsikūnijimas atkuria žmogaus orumą ir nustato tikrąją žmogaus vietą – ne autonomijoje be Dievo, bet vienybėje su Juo.

III. Eilinis metų laikas

Po Kalėdų ir Kristaus Krikšto prasideda Eilinis metų laikas. Jis tęsiasi iki šeštadienio prieš Septuagezimos sekmadienį. Šiame periode minimos šventės ir įvykiai, tarp jų — Švč. M. Marijos Apsivalymas ir Simeono pranašystė, kuri rodo Kristaus atėjimo tikslą: žmonijos atpirkimą.

IV. Septuagezima

Septuagezimos laikotarpis Bažnyčios Tradicijoje užima ypatingą vietą: jis nėra nei Eilinis laikas, nei Gavėnia, bet sąmoningai įterptas perėjimo slenkstis, kuriame tikintysis mokomas neskubėti prie atgailos išorinių formų, bet pirmiausia atpažinti savo būklę. Tai laikas, kai žmogus sustabdomas ir kviečiamas pažvelgti į save Dievo akivaizdoje be paguodžiančių liturginių ženklų.

Neatsitiktinai šiuo laikotarpiu liturgijoje nutyla „Aleliuja“. Tai ne atsisakymas džiaugsmo, bet jo atidėjimas. Bažnyčia moko, kad tikras džiaugsmas negimsta iš skubos, o iš tiesos pripažinimo. Violetinė liturginių rūbų spalva, Gloria ir Aleliuja nebuvimas, rimtesnis giesmių tonas formuoja vidinę laikyseną: žmogus mokomas gyventi laukimu, dar neturint to, ko trokšta.

Septuagezimos sekmadienių Šventojo Rašto skaitiniai nuosekliai atskleidžia žmogaus padėtį po nuopuolio ir kartu Dievo kantrybę. Palyginimai apie darbininkus vynuogyne, sėjėją ir Jericho neregį liudija, kad išganymas nėra atlygis už nuopelnus, bet Dievo dovana, prieinama kiekvienam, kuris priima Jo kvietimą. Šitaip Septuagezima ugdo ne neviltį, bet nuolankią viltį, pagrįstą ne žmogaus jėga, o Dievo gailestingumu.

Šis laikotarpis parengia sielą Gavėniai ne per staigų lūžį, bet palaipsniui įveda į atgailos tikrovę. Bažnyčia elgiasi kaip išmintinga mokytoja: ji žino, kad gili vidinė permaina neįvyksta per vieną dieną. Todėl Septuagezima moko kantrybės, ištvermės ir tikroviško savęs vertinimo – savybių, be kurių Gavėnia lengvai virstų tik išoriniu pratimu.

Apibendrinamasis žodis

Liturginiai metai jungia istorinį įvykį su nuolatine kvietimo praktika:
Kristaus gimimas (Kalėdos) išryškina Dievo artumą: kasmetinis šventimas paverčia nuolatiniu kvietimu patirti Dievo buvimą kasdienybėje.
Epifanija atskleidžia Jo dieviškumą: trijų karalių kelionė tampa nuolatiniu kvietimu atpažinti Kristų kaip pasaulio Gelbėtoją ir pačiam tapti Jo šviesos nešėju.
Septuagezima (pasiruošimo laikas Gavėniai) primena apie būtinybę atgailauti ir laukti: kvietimas nuolatinei savianalizei, atsivertimui ir budriam Velykų laukimui. Linijinio laiko perskaitymas per liturginius žingsnius, palaiko budrumą ir kryptį. Šis požiūris neleidžia laikui tiesiog "bėgti" veltui; vietoj to, kiekvienas ciklo etapas suteikia jam gilų dvasinį matmenį, nuolat primindamas gyvenimo tikslą ir palaikydamas gyvą ryšį su išganymo istorija.
Per šiuos liturginius ciklus krikščionybė išlaisvina laiką iš tiesioginės chronologijos rėmų ir paverčia jį dvasine kelione, kurioje kiekvienas etapas turi konkretų teologinį tikslą – leisti kasmet iš naujo išgyventi Kristaus gyvenimo paslaptis.
1. Adventas: Pavertimas laukimu ir viltimi
Pasaulietinis laikas: Tiesiog paskutinės metų savaitės prieš Naujuosius metus.
Transformacija: Laikas tampa aktyviu laukimu, apmąstymais ir pasirengimu. Tikintieji laukia Kristaus gimimo šventės ir Jo antrojo atėjimo. Tai susikaupimo metas, kai laikas įgauna prasmę kaip pasiruošimo etapas, o ne tiesiog artėjančių švenčių šurmulys.
2. Kalėdos: Pavertimas džiaugsmu ir įsikūnijimo paslaptimi
Pasaulietinis laikas: Konkreti gruodžio pabaigos diena.
Transformacija: Laikas virsta džiaugsmo ir šventimo periodu, trunkančiu ne vieną dieną, o visą laikotarpį (iki Epifanijos). Švenčiamas Dievo įsikūnijimas (žmogaus prisiėmimas), suteikiant laikui dieviškąją prasmę – Dievas įžengė į žmogaus istoriją ir pašventino patį laiką.
3. Epifanija: Pavertimas apsireiškimu ir misija
Pasaulietinis laikas: Sausio pradžia.
Transformacija: Šventė pabrėžia Jėzaus apsireiškimą ne tik žydams (piemenims), bet ir visam pasauliui (išminčiams iš Rytų). Laikas įgauna misijinę prasmę – tai momentas, kai išganymo žinia pradedama skelbti visoms tautoms.
4. Eilinis laikas (Kalėdinis): Pavertimas augimu ir mokymu
Pasaulietinis laikas: Didžioji metų dalis, neturinti išskirtinės šventinės reikšmės.
Transformacija: Šis laikas nėra "tuščias". Tai nuolatinio dvasinio augimo, mokymosi ir kasdienybės pašventinimo etapas. Kiekviena savaitė ir sekmadienis skirti apmąstyti Jėzaus mokymus, parabolės ir stebuklus. Laikas čia yra praktinio tikėjimo gyvenimo arena.
5. Septuagezima: Pavertimas laipsnišku perėjimu ir atgaila
Pasaulietinis laikas: Savaitės prieš Gavėnią (Vasaris).
Transformacija: Šis etapas transformavo laiką į paruošiamąjį, laipsniškai vedantį į Gavėnios susikaupimą, pabrėžia, kad dvasiniai pokyčiai nevyksta staiga, o reikalauja pasiruošimo ir pakopinio įsiliejimo į šventąjį laikotarpį. (p.s. dabartinėje Romos Katalikų Bažnyčios praktikoje tai yra Eilinis laikas).

„Besikartojantys liturginių metų ciklai mums padeda nepamiršti šio laiko tikslo — antrojo Kristaus atėjimo ir mūsų kelio žemėje į dangų.“
Kiekvienas matė, kaip iš vandens laikrodžio teka vanduo. Lygiai taip pat bėga žmogaus laikas, tačiau žmogaus laikas ne vandens laikrodžiu matuojamas, o tuo, kas žmogui nutinka. Tai didi ir tikra tiesa, tačiau žmogus ją suvokia tik senatvėje, kai laikas teka bergždžiai, kai jau nieko nenutinka, nors jis taria, jog nutinka, daug kas, ir tik vėliau suvokia, jog nieko neįvyko. Kai žmogui daug kas nutinka, jo širdis mainosi, keičia pavidalą, tuomet viena vienintelė diena jam gali tapti ilgesne už metus, dvejus metus, per kuriuos dirbo darbą, gyveno įprastą gyvenimą, pats visai nesikeisdamas. Suomių rašytojas Mika Waltari „Turms Kuolematon“ (1955)
Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj kiūtinam ant nuomonės per gyvenimą, laimingi, kad nežinome, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą – Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų – laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime vieni pakelti – nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo. Švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas Axelis Miuntė „Knyga apie San Mikelę“ (1929)

Himno „Rorate caeli“ žodžiai

Himno „Rorate caeli“ žodžiai– tai lotyniško Biblijos teksto – Vulgatos – ištrauka iš advento liturgijoje itin dažnai skambančios pranašo Izaijo knygos, kurioje reiškiamas skausmingas ilgesingą žvilgsnį į dangų nukreipusios išrinktosios tautos laukimas, prašymas, kad ateitų Atpirkėjas: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge teišželdina teisumą!“
Rasokite, dangūs, iš aukštybių
ir tegul debesys išlyja Teisųjį;
tegul atsiveria žemė ir teišželdo Gelbėtoją,
ir tegul kartu randasi teisybė.
Aš, Viešpats, sutveriu jį.
(VULGATA. ISAIAE. CAP. XLV.VIII)
(vertė akivysk. J. J. Skvireckas)
Rarotų šv. Mišios aukojamos prieš aušrą ir simbolizuoja tai, kad iki ateinant Jėzui – pasaulio šviesai – žemę gaubė nuodėmių ir klaidų sutemos.
Drauge šių šv. Mišių, skirtų pagerbti Švč. Mergelę Mariją, simbolika primena ir tai, kad Marija yra Aušros Žvaigždė (Stella matutina), iš kurios patekės Saulė – Kristus.
Rorate caeli desuper,
et nubes pluant justum.
I Ne irascaris Domine,
ne ultra memineris iniquitatis:
ecce civitas Sancti facta est deserta:
Sion deserta facta est:
Jerusalem desolata est:
domus sanctificationis tuae et gloriae tuae,
ubi laudaverunt te patres nostri. - ℟
II Peccavimus, et facti sumus tamquam immundi nos,
et cecidimus quasi folium universi:
et iniquitates nostrae quasi ventus abstulerunt nos:
abscondisti faciem tuam a nobis,
et allisisti nos in manu iniquitatis nostrae.- ℟
III Vide Domine afflictionem populi tui,
et mitte quem missurus es:
emitte Agnum dominatorem terrae,
de Petra deserti ad montem filiae Sion:
ut auferat ipse jugum captivitatis nostrae. - ℟
IV Consolamini, consolamini, popule meus:
cito veniet salus tua:
quare maerore consumeris,
quia innovavit te dolor?
Salvabo te, noli timere,
ego enim sum Dominus Deus tuus,
Sanctus Israël, Redemptor tuus. - ℟

Rožančiaus pirmos paslapties apmąstymas

Rožančiaus džiaugsmingosios dalies apreiškimo paslapties mąstymas

Paslapties vaizdas:
Tyli Nazareto valanda.
Archangelas Gabrielius neša Dievo žinią, kuriai neprilygsta jokios žemės karalystės pranešimas.
Marija – nekalta, nuolanki, tvirta – klausosi ne žodžių, o Dievo valios.
Dangus palinksta prie žmogaus kaip šviesos sija, perverianti istoriją.
Amžinasis Žodis, per kurį visa sukurta, prisiima žmogaus prigimtį.
Dievas įžengia į mūsų lygmenį ne kaip valdovas, bet kaip Kūdikis, kurio pirmasis širdies dūžis suspindi Marijos įsčiose.

Scena tokia tyli, kad beveik girdisi, kaip amžinybė laša į laiką.
Marija išsigąsta angelo žodžių, tačiau neabejoja Dievu.
Nuolankumas čia nėra mažumas. Tai jėga, leidžianti priimti neįmanoma.

Kai angelas taria: „Nebijok, Marija“, prasideda mūsų atpirkimo rytas.
Kai Marija klausia: „Kaip tai įvyks?“, ji rodo nuolankumo išmintį – ne atmesti, bet suprasti.
Kai angelas atsako: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“, sušvinta dieviškoji kūryba – Dangus susijungia su žmogumi.

Ir tada ištariamas žodis, kuriuo atsidaro naujas pasaulis:

„Štai aš Viešpaties tarnaitė.“

Čia gimsta ne tik Dievo Sūnaus Motina.
Čia gimsta ir mūsų Motina, nes tas pats Žodis, tapęs Kūnu, įsikūnija tam, kad priimtų mus kaip brolius.

Apreiškimo valanda yra nuolankumo mokykla.
Dievas nusileidžia, Marija pasilenkia, o mes kviečiami sekti jų judesiu.

Ši akimirka yra pirmoji Eucharistijos užuomina:
kaip Dievas apsigyveno Marijos įsčiose, taip nori apsigyventi mūsų širdyse.
Didžiausia jungtis tarp Dievo ir žmogaus visada yra priėmimas.

Todėl ši paslaptis kalba paprastai ir giliai:
didžiausia galia prasideda nuolankume,
didžiausia šlovė – klusnume,
didžiausia laisvė – Dievo valios priėmime.

Dievas mėgsta apsigyventi ten, kur ramu, švaru ir tylu.
Kaip jis įsteigė savo pirmąjį žemišką sostą Marijos Širdyje, taip trokšta įsteigti sostą ir mūsų širdyse.


Dievo Žodis tampa Kūnu Marijos įsčiose. Tai didžiausia malonė, iš kurios teka visi Marijos titulai: Mater Dei, Mater Christi, Dei Genetrix, Virgo Immaculata, Virgo Fidelis, Virgo Potens, Sancta Dei Nurtix, Regina Coeli, Mater Ecclesiae, Arca Foederis, Turris Davidica, Stella Matutina, Refugium Peccatorum.

Nuolankumas, ne kaip silpnumas, bet kaip jėga, leidžianti Dievui veikti.
Šv. Bernardas:
Dėl savo nuolankumo Ji pradėjo Jį,
o per savo mergeliškumą – pagimdė Jį.
Humilitate concepit, virgine parturivit.

Viešpatie, duok man širdies nuolankumą, kokį turėjo Marija, kad priimčiau Tavo valią be ginčo ir be baimės.
Suteik jos klusnumo švelnumą ir tylų pasitikėjimą.
Šventoji Dvasia, apšviesk mano protą ir uždek mano širdį, kad galėčiau auginti Jėzų savyje taip, kaip Marija augino Jį savose įsčiose.
Švenčiausiojo Rožančiaus Karaliene, mokyk mane tyliai ir kantriai bręsti šventumui.

Tokioje šviesoje Rožančius tampa ne tik malda, bet ir gyvenimo kryptimi:
gyventi taip, kad kiekvienu žingsniu artėčiau prie Dangaus, kuris vieną kartą nusileido į Nazaretą.

„Sveika, Karaliene“ su intencija už artimųjų atsivertimą.