Konkretūs liturginio kalendoriaus etapai (Adventas, Kalėdos, Epifanija, Kalėdinis eilinis laikas ir Septuagezima) paverčia abstraktų, pasaulietišką laiką prasmingu, pašvęstu Dievui šventimu. Etapai veikia kaip dvasinis žemėlapis, kasmet atkartojantis ir išgyvenantis pagrindinius Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus, taip transformuojant tiesinį laiką į ciklišką, dvasinio augimo kelionę.
Įžanginis žodis
Skirtingai nei pagoniškos tradicijos, kurios laiką suvokia kaip amžiną besisukantį ratą, krikščionybė laiko esmę supranta linijiniu būdu: laikas turėjo pradžią ir turės pabaigą. Vis dėlto Katalikų Bažnyčia šį laukimo ir atminimo laiką struktūrizuoja per besikartojančius ciklus - liturginius metus. Šie ciklai padeda tikintiesiems orientuotis laike, nuolat prisiminti Kristaus atėjimo tikslą ir asmeninį tikslą - pašaukimą atgailai.
Toliau nagrinėjame liturginių metų laikotarpiai nuo Advento iki Septuagezimos.
I. Adventas
Liturginių metų pradžia tradiciškai siejama su šv. Andriejaus sekmadieniu (lapkričio 30 d.) arba artimiausia jam sekmadieniu. Advento laikotarpis, skirtas tiek antrojo Kristaus atėjimo laukimui, tiek pirmojo – Jėzaus gimimo paslapties minėjimui. Adventas tęsiasi iki Kalėdų vigilijos (Kūčių). Liturgija orientuojasi į budrumą, atgailą ir pasirengimą, parengiant tikinčiuosius Kristaus gimimui ir antrojo Jo atėjimo laukimui.
✝️ Šv. Jono Krikštytojo kvietimas atgailai
Šv. Jonas Krikštytojas mokina nusidėjėlius: „Darykite atgailą!“ Šis kvietimas yra esminis Advento liturginės pedagogikos elementas. Pranokėjas pabrėžia, kad atgaila turi būti tikra, nuoširdi ir neatidėliotina, nes tik tokia atgaila gali atvesti prie nuodėmių priežasčių pašalinimo, padarytų nuodėmių pasėkų atitaisyti ir gyvenimo permainos.
1. Atgailos būtinybė
Šv. Jonas moko, kad atgaila yra būtina dėl trijų priežasčių:
Dievo rūstybė,
Kristaus teismo smarkumas,
bausmės, kurios gresia nusidėjėliams (Apr 22, 12).
Šiomis priežastimis tikintysis yra raginamas suvokti savo tikrąją padėtį ir siekti Dievo malonės.
2. Tikra, nuoširdi atgaila
Atgaila turi būti nuoširdi – ji neapsiriboja tik išoriniu elgesiu ar formaliomis apeigomis, bet reikalauja nuodėmių šaknų išnaikinimo. Be to, būtina atitaisyti padarytas skriaudas artimiesiems ir įgyvendinti gyvenimo permainą, kuri yra tikros atgailos ženklas.
3. Neatidėliotina atgaila
Advento liturgija pabrėžia, jog atgaila negali būti atidėliojama: „Nes kirvis jau pridėtas prie medžių šaknies: taigi, kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, bus iškirstas ir į ugnį įmestas“ (Lk 3, 9). Laikantis šio principo, tikintysis stiprina savo budrumą ir atsakomybę prieš Dievą.
✝️ Dievo malonė ir atpirkimo pažadas
Šv. Jonas Krikštytojas teikia nusidėjėliams dvejopą Dievo pažadą:
Nuodėmių atleidimas,
Gausių malonių suteikimas per Šventąją Dvasią ir ugnies krikštą (Lk 3, 16).
Krikštas prie Jordano simbolizuoja atsivertimo, grynumo ir dieviškosios meilės įgalinimo procesą, leidžiantį nusidėjėliui pereiti nuo nuodėmės prie naujo gyvenimo Kristuje.
Šiomis malonėmis Bažnyčia paruošia tikinčiuosius ne tik Kalėdų, bet ir antrojo Kristaus atėjimo laukimui, taip integruojant Advento laikotarpio teologinę logiką: atgaila – pasirengimas priimti Dievo Sūnaus gimimą ir dalyvauti jo atpirkimo malonėse.
✝️ Advento esmė liturginėje tradicijoje
Advento metu Bažnyčia mokina budrumo, atgailos ir pasiruošimo, derindama liturginį laiką su Šv. Jono Krikštytojo kvietimu. Tai leidžia tikinčiajam nuosekliai išgyventi šventųjų liturginių metų ciklų pedagogiką, kur kiekvienas laikotarpis turi savo teologinę ir praktinę prasmę.
daugiau apie Adventą: Adventas - Lietuviškoji Vikipedija.
II. Kalėdos ir Epifanija
Kalėdų laikotarpis skirstomas į Viešpaties gimimo laikotarpį (nuo Kalėdų iki sausio 5 d.) ir Epifanijos laiką (nuo Trijų karalių iki Kristaus Krikšto). Viešpaties gimimo metu prisimenamas Kristaus įsikūnijimas: per apipjaustymą po aštuonių dienų primenama, jog Kristus išpildo Senąjį Testamentą.
Kalėdų laikotarpis liturgijoje nėra vien Kristaus gimimo paminėjimas, bet Įsikūnijimo slėpinio aktualizavimas. Šventoji Liturgija kalba apie hodie – „šiandien“: tai, kas įvyko Betliejuje, Bažnyčioje nėra užbaigtas istorinis faktas, bet veikli tikrovė, kuri sakramentiniu būdu tampa esama čia ir dabar. Todėl Kalėdos nėra sentimentali atmintis, bet Dievo veikimas laike.
Nakties Mišių introitą pradedantis Psalmių žodis – „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (Ps 2, 7) – atskleidžia pagrindinę Kalėdų tiesą: gimsta ne paprastas vaikas, bet amžinasis Tėvo Sūnus, įžengiantis į žmonijos istoriją. Šis gimimas yra karališkas, tačiau be žemiškos galios; jis keičia ne politinę santvarką, o pačią būties tvarką.
Viešpaties gimimo laikotarpiu Bažnyčia pabrėžia Kristaus tikrą žmogiškumą. Aštuntąją dieną minimas Jėzaus apipjaustymas liudija, kad Įsikūnijęs Žodis ne panaikina Senąjį Įstatymą, bet jį išpildo. Kristus įžengia į Sandoros istoriją ne kaip stebėtojas, bet kaip jos įvykdymas. Taip Kalėdų liturgija saugo tikėjimą nuo bet kokio dvasinio abstraktumo.
Kalėdų džiaugsmas nėra emocinė būsena, bet ontologinė tiesa: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų gyventi Dievuje. Todėl liturgija nuosekliai jungia džiaugsmą su įsipareigojimu. Išganymo dovana reikalauja perkeisto gyvenimo – santūraus, teisingo ir dievobaimingo, kaip tai pabrėžia apaštalo Pauliaus skaitiniai šiuo laikotarpiu.
Epifanijos metu akcentuojamas Viešpaties apsireiškimas — Jėzus pažįstamas ne tik kaip laukiamasis Mesijas, bet ir kaip Dievas, priėmęs žmogystę dėl mūsų. Epifanijos laikotarpiu ši tiesa išplečiama: Kristus apsireiškia ne tik Izraeliui, bet ir tautoms. Išminčių kelionė liudija, kad Įsikūnijimas turi visuotinę prasmę. Jėzus atpažįstamas ne vien kaip laukiamasis Mesijas, bet kaip Dievas, priėmęs žmogystę dėl viso pasaulio išganymo. Taip Kalėdų laikotarpis pereina iš gimimo kontempliacijos į misijos horizontą.
Kalėdos todėl nėra laikinas „šventinis tarpas“, po kurio grįžtama į vadinamąjį normalų gyvenimą. Krikščioniui normalus gyvenimas prasideda būtent čia: nuo Dievo artumo priėmimo ir atsakymo į jį. Įsikūnijimas atkuria žmogaus orumą ir nustato tikrąją žmogaus vietą – ne autonomijoje be Dievo, bet vienybėje su Juo.Apie Kalėdas: Kalėdos - lietuviškoji Vikipedija, Apie Tris Karalius:Trys karaliai - lietuviškoji Vikipedija. Apie Viešpaties Jėzaus apipjaustymą: Marijonų vienuolijos knygelė: "Nauji metai apipjaustymas Viešpaties Jėzaus",
III. Eilinis metų laikas
Po Kalėdų ir Kristaus Krikšto prasideda Eilinis metų laikas. Jis tęsiasi iki šeštadienio prieš Septuagezimos sekmadienį. Šiame periode minimos šventės ir įvykiai, tarp jų — Švč. M. Marijos Apsivalymas ir Simeono pranašystė, kuri rodo Kristaus atėjimo tikslą: žmonijos atpirkimą.
Apie eilinį laiką: Eilinis laikas iš Katalikai.lt.
IV. Septuagezima
Septuagezimos laikotarpis Bažnyčios Tradicijoje užima ypatingą vietą: jis nėra nei Eilinis laikas, nei Gavėnia, bet sąmoningai įterptas perėjimo slenkstis, kuriame tikintysis mokomas neskubėti prie atgailos išorinių formų, bet pirmiausia atpažinti savo būklę. Tai laikas, kai žmogus sustabdomas ir kviečiamas pažvelgti į save Dievo akivaizdoje be paguodžiančių liturginių ženklų.
Neatsitiktinai šiuo laikotarpiu liturgijoje nutyla „Aleliuja“. Tai ne atsisakymas džiaugsmo, bet jo atidėjimas. Bažnyčia moko, kad tikras džiaugsmas negimsta iš skubos, o iš tiesos pripažinimo. Violetinė liturginių rūbų spalva, Gloria ir Aleliuja nebuvimas, rimtesnis giesmių tonas formuoja vidinę laikyseną: žmogus mokomas gyventi laukimu, dar neturint to, ko trokšta.
Septuagezimos sekmadienių Šventojo Rašto skaitiniai nuosekliai atskleidžia žmogaus padėtį po nuopuolio ir kartu Dievo kantrybę. Palyginimai apie darbininkus vynuogyne, sėjėją ir Jericho neregį liudija, kad išganymas nėra atlygis už nuopelnus, bet Dievo dovana, prieinama kiekvienam, kuris priima Jo kvietimą. Šitaip Septuagezima ugdo ne neviltį, bet nuolankią viltį, pagrįstą ne žmogaus jėga, o Dievo gailestingumu.
Šis laikotarpis parengia sielą Gavėniai ne per staigų lūžį, bet palaipsniui įveda į atgailos tikrovę. Bažnyčia elgiasi kaip išmintinga mokytoja: ji žino, kad gili vidinė permaina neįvyksta per vieną dieną. Todėl Septuagezima moko kantrybės, ištvermės ir tikroviško savęs vertinimo – savybių, be kurių Gavėnia lengvai virstų tik išoriniu pratimu.
Apie Septuagezimą: Septuagezima pagal tradicinius katalikus.
Apibendrinamasis žodis
Liturginiai metai jungia istorinį įvykį su nuolatine kvietimo praktika:
Kristaus gimimas (Kalėdos) išryškina Dievo artumą: kasmetinis šventimas paverčia nuolatiniu kvietimu patirti Dievo buvimą kasdienybėje.
Epifanija atskleidžia Jo dieviškumą: trijų karalių kelionė tampa nuolatiniu kvietimu atpažinti Kristų kaip pasaulio Gelbėtoją ir pačiam tapti Jo šviesos nešėju.
Septuagezima (pasiruošimo laikas Gavėniai) primena apie būtinybę atgailauti ir laukti: kvietimas nuolatinei savianalizei, atsivertimui ir budriam Velykų laukimui.
Linijinio laiko perskaitymas per liturginius žingsnius, palaiko budrumą ir kryptį. Šis požiūris neleidžia laikui tiesiog "bėgti" veltui; vietoj to, kiekvienas ciklo etapas suteikia jam gilų dvasinį matmenį, nuolat primindamas gyvenimo tikslą ir palaikydamas gyvą ryšį su išganymo istorija.
Per šiuos liturginius ciklus krikščionybė išlaisvina laiką iš tiesioginės chronologijos rėmų ir paverčia jį dvasine kelione, kurioje kiekvienas etapas turi konkretų teologinį tikslą – leisti kasmet iš naujo išgyventi Kristaus gyvenimo paslaptis.
1. Adventas: Pavertimas laukimu ir viltimi
Pasaulietinis laikas: Tiesiog paskutinės metų savaitės prieš Naujuosius metus.
Transformacija: Laikas tampa aktyviu laukimu, apmąstymais ir pasirengimu. Tikintieji laukia Kristaus gimimo šventės ir Jo antrojo atėjimo. Tai susikaupimo metas, kai laikas įgauna prasmę kaip pasiruošimo etapas, o ne tiesiog artėjančių švenčių šurmulys.
2. Kalėdos: Pavertimas džiaugsmu ir įsikūnijimo paslaptimi
Pasaulietinis laikas: Konkreti gruodžio pabaigos diena.
Transformacija: Laikas virsta džiaugsmo ir šventimo periodu, trunkančiu ne vieną dieną, o visą laikotarpį (iki Epifanijos). Švenčiamas Dievo įsikūnijimas (žmogaus prisiėmimas), suteikiant laikui dieviškąją prasmę – Dievas įžengė į žmogaus istoriją ir pašventino patį laiką.
3. Epifanija: Pavertimas apsireiškimu ir misija
Pasaulietinis laikas: Sausio pradžia.
Transformacija: Šventė pabrėžia Jėzaus apsireiškimą ne tik žydams (piemenims), bet ir visam pasauliui (išminčiams iš Rytų). Laikas įgauna misijinę prasmę – tai momentas, kai išganymo žinia pradedama skelbti visoms tautoms.
4. Eilinis laikas (Kalėdinis): Pavertimas augimu ir mokymu
Pasaulietinis laikas: Didžioji metų dalis, neturinti išskirtinės šventinės reikšmės.
Transformacija: Šis laikas nėra "tuščias". Tai nuolatinio dvasinio augimo, mokymosi ir kasdienybės pašventinimo etapas. Kiekviena savaitė ir sekmadienis skirti apmąstyti Jėzaus mokymus, parabolės ir stebuklus. Laikas čia yra praktinio tikėjimo gyvenimo arena.
5. Septuagezima: Pavertimas laipsnišku perėjimu ir atgaila
Pasaulietinis laikas: Savaitės prieš Gavėnią (Vasaris).
Transformacija: Šis etapas transformavo laiką į paruošiamąjį, laipsniškai vedantį į Gavėnios susikaupimą, pabrėžia, kad dvasiniai pokyčiai nevyksta staiga, o reikalauja pasiruošimo ir pakopinio įsiliejimo į šventąjį laikotarpį. (p.s. dabartinėje Romos Katalikų Bažnyčios praktikoje tai yra Eilinis laikas).
„Besikartojantys liturginių metų ciklai mums padeda nepamiršti šio laiko tikslo — antrojo Kristaus atėjimo ir mūsų kelio žemėje į dangų.“
Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj kiūtinam ant nuomonės per gyvenimą, laimingi, kad nežinome, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą – Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų – laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime vieni pakelti – nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo. Švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas Axelis Miuntė „Knyga apie San Mikelę“ (1929)
No comments:
Post a Comment