Liturginiai metai — nuo Advento iki Septuagezimos
Konkretūs liturginio kalendoriaus etapai (Adventas, Kalėdos, Epifanija, Kalėdinis eilinis laikas ir Septuagezima) paverčia abstraktų, pasaulietišką laiką prasmingu, pašvęstu Dievui šventimu. Etapai veikia kaip dvasinis žemėlapis, kasmet atkartojantis ir išgyvenantis pagrindinius Jėzaus Kristaus gyvenimo momentus, taip transformuojant tiesinį laiką į ciklišką, dvasinio augimo kelionę.
Įžanginis žodis
Skirtingai nei pagoniškos tradicijos, kurios laiką suvokia kaip amžiną besisukantį ratą, krikščionybė laiko esmę supranta linijiniu būdu: laikas turėjo pradžią ir turės pabaigą. Vis dėlto Katalikų Bažnyčia šį laukimo ir atminimo laiką struktūrizuoja per besikartojančius ciklus - liturginius metus. Šie ciklai padeda tikintiesiems orientuotis laike, nuolat prisiminti Kristaus atėjimo tikslą ir asmeninį tikslą - pašaukimą atgailai.
Toliau nagrinėjame liturginių metų laikotarpiai nuo Advento iki Septuagezimos.
I. Adventas
Liturginių metų pradžia tradiciškai siejama su šv. Andriejaus sekmadieniu (XI.30) arba artimiausia jam sekmadieniu — taip prasideda Advento laikotarpis. Advento metu Bažnyčia laukia antrojo Kristaus atėjimo, bet kartu minimos ir pirmojo atėjimo (Jėzaus gimimo) paslaptis. Adventas tęsiasi iki Kalėdų vigilijos — Kūčių.
daugiau apie Adventą: Adventas - Lietuviškoji Vikipedija.
II. Kalėdos ir Epifanija
Kalėdų laikotarpis skirstomas į Viešpaties gimimo laikotarpį (nuo Kalėdų iki sausio 5 d.) ir Epifanijos laiką (nuo Trijų karalių iki Kristaus Krikšto). Viešpaties gimimo metu prisimenamas Kristaus įsikūnijimas: per apipjaustymą po aštuonių dienų primenama, jog Kristus ne atmeta Senąjį Testamentą, o jį išpildo.
Epifanijos metu akcentuojamas Viešpaties apsireiškimas — Jėzus pažįstamas ne tik kaip laukiamasis Mesijas, bet ir kaip Dievas, priėmęs žmogystę dėl mūsų.
Apie Kalėdas: Kalėdos - lietuviškoji Vikipedija, Apie Tris Karalius:Trys karaliai - lietuviškoji Vikipedija. Apie Viešpaties Jėzaus apipjaustymą: Marijonų vienuolijos knygelė: "Nauji metai apipjaustymas Viešpaties Jėzaus",
III. Eilinis metų laikas
Po Kalėdų ir Kristaus Krikšto prasideda Eilinis metų laikas. Jis tęsiasi iki šeštadienio prieš Septuagezimos sekmadienį. Šiame periode minimos šventės ir įvykiai, tarp jų — Švč. M. Marijos Apsivalymas ir Simeono pranašystė, kuri rodo Kristaus atėjimo tikslą: žmonijos atpirkimą.
Apie eilinį laiką: Eilinis laikas iš Katalikai.lt.
IV. Septuagezima
Septuagezimos laikas ragina prisiminti, kad be Kristaus ir Jo atpirkimo esame tremtyje ar jokių vaisių neduodančioje dykumoje. Tai pasiruošimo Gavėnios -40 dienų Viešpaties Kančios ir atgailos laikui - Jo pasiruošimo prieš pradedant viešą atpirkimo darbą.
Apie Septuagezimą: Septuagezima pagal tradicinius katalikus.
Apibendrinamasis žodis
Liturginiai metai jungia istorinį įvykį su nuolatine kvietimo praktika:
Kristaus gimimas (Kalėdos) išryškina Dievo artumą: kasmetinis šventimas paverčia nuolatiniu kvietimu patirti Dievo buvimą kasdienybėje.
Epifanija atskleidžia Jo dieviškumą: trijų karalių kelionė tampa nuolatiniu kvietimu atpažinti Kristų kaip pasaulio Gelbėtoją ir pačiam tapti Jo šviesos nešėju.
Septuagezima (pasiruošimo laikas Gavėniai) primena apie būtinybę atgailauti ir laukti: kvietimas nuolatinei savianalizei, atsivertimui ir budriam Velykų laukimui.
Linijinio laiko perskaitymas per liturginius žingsnius, palaiko budrumą ir kryptį. Šis požiūris neleidžia laikui tiesiog "bėgti" veltui; vietoj to, kiekvienas ciklo etapas suteikia jam gilų dvasinį matmenį, nuolat primindamas gyvenimo tikslą ir palaikydamas gyvą ryšį su išganymo istorija.
Per šiuos liturginius ciklus krikščionybė išlaisvina laiką iš tiesioginės chronologijos rėmų ir paverčia jį dvasine kelione, kurioje kiekvienas etapas turi konkretų teologinį tikslą – leisti kasmet iš naujo išgyventi Kristaus gyvenimo paslaptis.
1. Adventas: Pavertimas laukimu ir viltimi
Pasaulietinis laikas: Tiesiog paskutinės metų savaitės prieš Naujuosius metus.
Transformacija: Laikas tampa aktyviu laukimu, apmąstymais ir pasirengimu. Tikintieji laukia Kristaus gimimo šventės ir Jo antrojo atėjimo. Tai susikaupimo metas, kai laikas įgauna prasmę kaip pasiruošimo etapas, o ne tiesiog artėjančių švenčių šurmulys.
2. Kalėdos: Pavertimas džiaugsmu ir įsikūnijimo paslaptimi
Pasaulietinis laikas: Konkreti gruodžio pabaigos diena.
Transformacija: Laikas virsta džiaugsmo ir šventimo periodu, trunkančiu ne vieną dieną, o visą laikotarpį (iki Epifanijos). Švenčiamas Dievo įsikūnijimas (žmogaus prisiėmimas), suteikiant laikui dieviškąją prasmę – Dievas įžengė į žmogaus istoriją ir pašventino patį laiką.
3. Epifanija: Pavertimas apsireiškimu ir misija
Pasaulietinis laikas: Sausio pradžia.
Transformacija: Šventė pabrėžia Jėzaus apsireiškimą ne tik žydams (piemenims), bet ir visam pasauliui (išminčiams iš Rytų). Laikas įgauna misijinę prasmę – tai momentas, kai išganymo žinia pradedama skelbti visoms tautoms.
4. Eilinis laikas (Kalėdinis): Pavertimas augimu ir mokymu
Pasaulietinis laikas: Didžioji metų dalis, neturinti išskirtinės šventinės reikšmės.
Transformacija: Šis laikas nėra "tuščias". Tai nuolatinio dvasinio augimo, mokymosi ir kasdienybės pašventinimo etapas. Kiekviena savaitė ir sekmadienis skirti apmąstyti Jėzaus mokymus, parabolės ir stebuklus. Laikas čia yra praktinio tikėjimo gyvenimo arena.
5. Septuagezima: Pavertimas laipsnišku perėjimu ir atgaila
Pasaulietinis laikas: Savaitės prieš Gavėnią (Vasaris).
Transformacija: Šis etapas transformavo laiką į paruošiamąjį, laipsniškai vedantį į Gavėnios susikaupimą, pabrėžia, kad dvasiniai pokyčiai nevyksta staiga, o reikalauja pasiruošimo ir pakopinio įsiliejimo į šventąjį laikotarpį. (p.s. dabartinėje Romos Katalikų Bažnyčios praktikoje tai yra Eilinis laikas).
„Besikartojantys liturginių metų ciklai mums padeda nepamiršti šio laiko tikslo — antrojo Kristaus atėjimo ir mūsų kelio žemėje į dangų.“
Mes žinome, kad mirsime – tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj kiūtinam ant nuomonės per gyvenimą, laimingi, kad nežinome, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą – Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų – laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime vieni pakelti – nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo. Švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas Axelis Miuntė „Knyga apie San Mikelę“ (1929)
No comments:
Post a Comment