Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios daktaras

Kryžiaus Jonas (1542–1591) – kunigas, Bažnyčios daktaras, „doctor mysticus“ (mistinis rašytojas), karmelitų ordino reformatorius.
Jis vadinamas Kryžiaus Jonu, nes savo celėje turėjo tik kryžių ir kiauras naktis melsdavosi iškėlęs kryžiumi rankas.
Jonas gimė netoli Avilos, jaunystėje patyrė skurdą. Mokėsi neturtingųjų mokykloje, vėliau tapo ligoninės direktoriaus tarnu.

Tuo metu jis studijavo ir jėzuitų kolegijoje. Nors būdamas jaunas, daug atgailavo.

Jis suprato, kaip vertinga aukoti savo maldas dėl Jėzaus meilės. Būdamas 21-erių, Jonas pajuto pašaukimą tapti karmelitu.
1563 m. įstojo į karmelitų ordiną, 1564-1567 m. studijavo Salamakoje, 1567 m. susipažino su šv. Terese Aviliete.

Dievas pašaukė jį ir šv. Teresę Avilietę atnaujinti karmelitus, kurių požiūris į regulą tais laikais buvo atsainus.
Jonas su dviem draugais įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruelo.

1570 – 1572 m. buvo Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno šv. Teresė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu.
Kryžiaus Jono gyvenimas buvo pilnas išbandymų. Nors jam pavyko įsteigti naujų vienuolynų, kur buvo sekama jo pavyzdžiu, tačiau jis pats buvo kritikuojamas. Tarp reformuotų ir nereformuotų karmelitų kilus ginčui dėl jurisdikcijos, Jonas 1577 m. gruodžio 3 d. naktį nereformuotųjų karmelitų buvo suimtas ir uždarytas į Toledo vienuolyną, iš kur 1578 m. pabėgo. Nelaisvėje jis subrendo kaip didis mistikas.
Vėliau buvo keleto vienuolynų viršininkas, nuo 1585 m. – Andalūzijos generalinis vikaras.
Vienuolyno viršininko pareigas ėjo neilgai. Jis taip ir liko nesuprastas ir iš visur atleistas - 1591 m. kapitula atleido iš visų pareigų ir perkėlė į Penuela vienuolyną.
Kryžiaus Jonas mirė Ubedoje. Jo kultas paplito tuoj pat.
1726 m. Benediktas XIII paskelbė jį šventuoju. Pijus XI paskelbė jį Bažnyčios daktaru 1926 m.
Šv. Kryžiaus Jonas padarė didelę įtaką savo laikams, dvasios broliams, pas jį išpažinties einantiems žmonėms skirdavo daug laiko. Svarbiausi jo veikalai, parašyti poetine forma, rodo jį buvus didelį mistiką ir askezės mokytoją, siekusį sielos vienovės su Kristumi.
Vienu metu jis patyrė didžiulių tikėjimo išbandymų. Jam atrodė, lyg Dievas jį būtų apleidęs; Jonas labai dėl to kentėjo. Tamsą, kurioje bendraudama su dieviškąja išmintimi ir siela susijungia su Dievu, jis vadino „Tamsiąja naktimi“ (garso įrašai).
Šv. Kryžiaus Jonas prašė Dievo, kad jis leistų jam kasdien kentėti dėl Jėzaus. Kai šios neramumų dienos praėjo, Viešpats apdovanojo savo ištikimą tarną, atsiųsdamas į jo širdį gilią ramybę ir džiaugsmą.
Šventasis yra pagarsėjęs savo dvasinėmis knygomis, kurios moko mus augti Viešpaties artumoje. Svarbiausiais savo veikalais – „Solida al Monte Carmelo“, „Noche obscura del alma“, parašytais poetine forma, Jonas davė naują kryptį katalikų asketikai ir mistikai.
Ikonografijoje Jonas vaizduojamas su karmelitų apdaru, jo veidas rimtas, pagarbus ir gražus, jis dažniausiai laiko kryžių su įrašu „Pati et contemni“ („Kentėti ir būti paniekintam“).
Vartai, kurie leidžia įeiti į Jo išminties lobyną, yra kryžius; šie vartai siauri, ir, nors dauguma ieško džiaugsmo, kurio galėtų pasiekti per jį, jie yra atidaromi nedaugeliui – tiems, kurie trokšta pro juos praeiti.
Bernardinai.lt

Maldos kova

Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

Prieštaros maldai

Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.

Mes taip pat turime priešintis „šio pasaulio“ galvosenai, kuri mus perskverbs, jei nebūsime budrūs; pavyzdžiui, jog tikra esą tik tai, ką gali patikrinti protas ir mokslas (tuo tarpu malda yra mūsų sąmonei ir pasąmonei nesuvokiamas slėpinys); arba kad vertinga tėra gamyba ir jos našumas (tuo tarpu malda neproduktyvi, vadinasi, nenaudinga); arba kad tiesos, gėrio ir grožio kriterijai yra juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – „Grožio meilei“ (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė); pakritikuoji aktyvizmą, ir štai malda pateikiama kaip bėgimas iš pasaulio (tuo tarpu krikščioniškoji malda nei pasitraukiama iš istorijos, nei nutolstama nuo gyvenimo).

Pagaliau turime priešintis dalykams, kuriuos suvokiame kaip maldos nesėkmę: tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros, ir liūdesys, kad ne viską atiduodame Viešpačiui, nes „turime daug turto“¹⁷; nusivylimas, jog nesame išklausomi, kaip norėtume; tai ir įžeista puikybė, stiprinama mūsų, nusidėjėlių, nevertumo jausmo; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t. Išvada visada ta pati: kam tuomet melstis? Kad nugalėtume tas kliūtis, turime stengtis būti nuolankūs, pasitikintys ir ištvermingi.