Maldos kova

Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

Prieštaros maldai

Maldos kovoje turime priešintis mūsų pačių ir mus supančių žmonių klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.

Mes taip pat turime priešintis „šio pasaulio“ galvosenai, kuri mus perskverbs, jei nebūsime budrūs; pavyzdžiui, jog tikra esą tik tai, ką gali patikrinti protas ir mokslas (tuo tarpu malda yra mūsų sąmonei ir pasąmonei nesuvokiamas slėpinys); arba kad vertinga tėra gamyba ir jos našumas (tuo tarpu malda neproduktyvi, vadinasi, nenaudinga); arba kad tiesos, gėrio ir grožio kriterijai yra juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – „Grožio meilei“ (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė); pakritikuoji aktyvizmą, ir štai malda pateikiama kaip bėgimas iš pasaulio (tuo tarpu krikščioniškoji malda nei pasitraukiama iš istorijos, nei nutolstama nuo gyvenimo).

Pagaliau turime priešintis dalykams, kuriuos suvokiame kaip maldos nesėkmę: tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros, ir liūdesys, kad ne viską atiduodame Viešpačiui, nes „turime daug turto“¹⁷; nusivylimas, jog nesame išklausomi, kaip norėtume; tai ir įžeista puikybė, stiprinama mūsų, nusidėjėlių, nevertumo jausmo; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t. Išvada visada ta pati: kam tuomet melstis? Kad nugalėtume tas kliūtis, turime stengtis būti nuolankūs, pasitikintys ir ištvermingi.