Tęsiu apmąstymą apie liturginius metus kaip dvasinio augimo ir transformacijos kelią: kiekvienas laikotarpis kviečia kitaip, o visa liturgija suteikia laikui sakralią prasmę.
Chronos ir Kairos
Didžiausia liturginių metų dovana — laiko sakralizavimas: skirtumas tarp chronos (matomas, nusakomas, įprastas laikas) ir kairos (Dievo apvaizdos metas, kupinas prasmės). Liturgija kviečia gyventi ne tik chronos, bet ir kairos laike — ten, kur laikas tampa dvasine galimybe.
Kiekvienas ciklas — nuo Gavėnios atgailos iki Velykų džiaugsmo — atnaujina sielos atmintį apie transcendentinį pašaukimą ir ryšį su Kūrėju.
Gavėnia
Gavėnia — 40 dienų Viešpaties kančios ir atgailos laikas. Ji prasideda Pelenų trečiadieniu, kuris primena: be Kristaus esame dulkės. Gavėnia yra pasiruošimas, vidinis kelias, vedantis link Viešpaties kryžiaus ir išlaisvinančio prisikėlimo.
Gavėnia skirta giliau suvokti velykinę Jėzaus Kristaus paslaptį, atgailos įvairiais būdais, ypač pasninku, sakramentine atgaila, pasiruošti Velykų šventėms.
Ankstyvojoje krikščionybėje gavėnia buvo viešos atgailos nusidėjėliams ir atsivertusiems į krikščionybę pasiruošimo krikštui laikas. Ji minima Nikėjos I susirinkimo nutarimuose (325). Dabartinį gavėnios laikotarpį 11 a. pabaigoje nustatė popiežius Grigalius VII. Tuo metu buvo pabrėžiamas Dievo žodžio klausymas, griežtas pasninkas (valgoma tik kartą per dieną, draudžiami mėsiški, pieniški valgiai, kiaušiniai). Vėliau buvo daromos išimtys vaikams, ligoniams ir seneliams. Vatikano II susirinkime (1962–65) grįžta prie ankstyvosios krikščionybės gavėnios sampratos. Pabrėžtas ne asketinis, bet biblinis, sakramentinis jos pobūdis, bendruomeninis šventimas.
Nustatytos paprastesnės pasninko taisyklės: tik Pelenų dieną ir kiekvieną gavėnios penktadienį sveiki tikintieji nuo 21 iki 60 metų privalo laikytis pasninko – nevalgyti mėsos, sočiai pavalgyti tik kartą per dieną.
Daugiau: Gavėnia — Vikipedija, Pelenų diena.
Velykos ir Velykinis laikotarpis
Gavėnios kulminacija — Didžioji savaitėje įvykiai: vedantys nuo Kristaus nukryžiavimo iki prisikėlimo iš numirusiųjų - Resurexit.
Visos Didžiosios savaitės dienos įvardijamos Didžiosiomis, nes liturgijoje didieji Bažnyčios įvykiai ir stebuklai, kuriuos padarė Išganytojas, ir Paskutinė vakarienė, kada Judas išdavė Kristų, ir Kristaus nuteisimas kryžiaus mirtimi, jo atvedimas į Golgotą, ir nukryžiavimas - Didįjį penktadienį.
Prisikėlimu — prasideda Velykų laikas, kuris trunka aštuonias savaites iki šeštadienio prieš Švč. Trejybės šventę. Velykos yra džiaugsmo ir naujo gyvenimo pradžia.
Daugiau: Didžioji savaitė — Vikipedija, Velykos — Vikipedija.
Sekminės
Sekminės — Šventosios Dvasios atsiuntimas. Tai ryškus akcentas: gavome ypatingą malonę, per kurią dalyvaujame dieviškojoje Meilėje. Ši dovana įpareigoja apaštališkai dalytis Evangelija ir nešti Tiesą visoms tautoms, kaip drąsiai darė apaštalai.
Krikščioniškoji tradicija šią šventę mini septintą sekmadienį po Velykų; būtent iš šios vietos kilo ir Sekminių pavadinimas. Ji užbaigia penkiasdešimties dienų Velykų laiką ir yra viena svarbiausių liturginių švenčių. Katalikų Bažnyčioje Sekminių dieną prieš pagrindines šv. Mišias vyksta procesija, skirta Šventosios Dvasios atsiuntimui paminėti. Tikintieji mintimis vienijasi su Švč. Mergele Marija ir apaštalais, meldusiais Paskutinės vakarienės kambaryje, kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia.
Nuo penktadienio po Šeštinių iki Sekminių išvakarių atliekamas devyndienis Šventajai Dvasiai — bažnyčioje arba namuose. Siekiant išryškinti Velykų laiko vientisumą, 1969 m. buvo panaikintas Sekminių aštuondienis.
Pirmąsias Sekmines aprašo Apaštalų darbai: ryte apaštalams esant vienoje vietoje pasigirdo galingas ūžesys, užpildęs namą, o tarsi ugnies liežuviai Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių ir jie tapo jos pripildyti (Apd 2, 1–4). Šią dieną Bažnyčiai buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad ji nuolat ją šventintų; todėl Sekminių data siejama su Bažnyčios įsteigimu. Kaip krikščionių šventė Sekminės pirmą kartą paminėtos apie 130 metus, o visuotinai pradėtos švęsti nuo IV amžiaus.
Daugiau apie Sekmines: Sekminės — Vikipedija.
Eilinis laikas po Sekminių
Po Sekminių (ir Švč. Trejybės šventės sekmadienio) prasideda Eilinis metų laikas. Jis simbolizuoja Bažnyčios gyvenimą, išaugusį iš apaštalų misijos ir Šventosios Dvasios veikimo, ir tęsiasi iki liturginių metų pabaigos — būsimojo antrojo Kristaus atėjimo.
Eilinis laikas nėra „nuobodūs“ pusmečiai: tai kvietimas gyventi kasdienybėje Dievo malonėje, liudyti ir vystyti tikėjimo vaisius.
Romos Katalikų Bažnyčios kontekstas: RKB — Vikipedija.
Santrauka
Laikas liturgijoje tampa ne našta, o malone: jis matuojamas ne minutėmis, o Dievo artumo patirtimi. Gavėnia moko atgailos; Velykos — prisikėlimo džiaugsmo; Sekminės — dvasinės drąsos dalintis meile; o Eilinis laikas po Sekminių — kasdienio pašaukimo tęsimas.
„Grįžk į kelią. Aš einu kartu.“ — liturgijos žingsniai primena Dievo kantrybę ir artumą.
