Šioje mintyje yra tam tikras modernus akcentas. Ši metafora gražiai atskiria gyvą tikėjimo veikimą nuo sustingimo. Į tradiciją verta žiūrėti ne kaip į ugnies ir pelenų priešpriešą, bet kaip į visą procesą – nuo gimstančios kibirkšties iki brandžios liepsnos ir net pelenų, kurie padeda suprasti, iš ko liepsna kilo.
Ugnis yra gyvybė, judesys, šiluma, kryptis. Antikos filosofo Herakleito mintis: „viskas teka“, o ugnis – pats tekėjimo simbolis. Krikščioniškoje tradicijoje ugnis dažnai žymi meilę, artimo gerumą, Šventosios Dvasios veikimą. Ugnis neužsilaiko vienoje formoje, ji reikalauja deguonies, ji degina, bet ir šildo.
Tikra tradicija yra gyva, todėl ji kaip ugnis – perduodama iš rankos į ranką, kad neužgestų. Senasis romėnų pater familias perduodavo židinio ugnį sūnui, nes židinys buvo namų širdis, o ne dekoracija.
Pelenai simbolizuoja tai, kas jau atliko savo darbą. Jie yra prisiminimas, bet jie nebeneša šilumos. Pelenai krikščioniškame suvokime turi dvilypę prasmę: nuolankumo („dulkė esi…“) ir praeinamybės. Pelenai primena istoriją, bet jie nėra istorija – jie jos likutis. Jeigu žmogus pradeda garbinti vien likutį, jis nustoja matyti gyvybę, kurią tas likutis kadaise maitino.
Ugnis nuolat reikalauja priežiūros – kaip malda, kaip dorybė. Tradicija nėra muziejus; ji yra tam, kad veda žmogų į priekį, ne atgal. Šią frazę dažnai pasigauna modernistai, kurie nori išmesti viską, kas jiems nepatogu, vadindami tai „pelenais“.
Gyva tradicija – tai perdavimas kitam žmogui.
Viduramžių teologai mėgo sakyti, kad tiesa ne keliauja pergamentu, o žmogumi. Žodį perduoda žmogus, maldą perduoda žmogus, ugnį perduoda žmogus. Židinys neįsidega nuo pelenų, bet nuo rankos, kuri jį saugo.
Tradicija atsiskleidžia tik santykyje. Ji nėra abstraktus „paveldas“, ji konkreti, kaip rankos prisilietimas.
„Ji visuomet yra ugnis, ne pelenai.“Tradicija nėra tam, kad ją laikytum spintoje. Ugnis yra reikalaujanti, verčianti saugoti drausmę, maldą, ištikimybę. Ugnies negalima turėti pasyviai. Ji arba dega, arba gesina.
„Ji dega tiek, kiek ją maitina žmogaus širdis, malda ir ištvermė.“
Forma išlaikoma per veiksmą (actus), o ne tik per buvimą. Tradicijos liepsna nėra estetika ar nostalgija – tai dorybės rutina, tam tikra askezė. Tradicija reikia gyventi, o ne cituoti.
Vidinis židinys nėra metafora vien vaizdui; tai teologinis pulsas. Kas neprižiūri savo židinio, ima gyventi tarp šaltų akmenų – ir tai nėra tik poetiškas perspėjimas. Tai moralinės fizikos dėsnis: ten, kur nėra tvarkos, budrumo ir maldos, visada atsiranda šalčio architektūra. Žmogus tampa panašus į savo aplinką: kai židinys užgęsta, akmenys ima diktuoti toną.
Židinys senajai Bažnyčiai visada reiškė ne daiktą, o valią. Tomas Akvinietis sakytų: ugnis – tai forma, kuri savo veikimu suteikia gyvybę materijai. Be formos – tik pelenai. Be veikimo – tik praeities dulkės. Kaip tik todėl tradicija nėra nei muziejinė relikvija, nei karštligiškas naujovių troškimas. Ji yra tam tikras „nunc“ – dabar, kuris jungia tai, kas buvo, su tuo, kas turi būti.
Kai žiūrime į ugnį, matome paradoksą: ji viską valgo, bet viską ir atnaujina. Ji naikina medžio formą, bet gimdo šilumą, kuri tampa gyvenimu. Taip ir tradicija – sunaikina savimeilę, tingų saugumą, bet gimdo širdies šviesą. Tą šviesą žmogus perduoda ne kaip teoriją, o kaip pavyzdį.
Pelenai yra tylūs liudytojai. Jie primena, kad kasdienybė gali tapti arba įkaitu, arba pamatu. Jei žmogus garbina pelenus, jis garbina sustingimą – „taip buvo, vadinasi, taip turi būti“. Bet jei jis negerbia pelenų, jis netenka atminties – o be atminties žmogus tampa klajūnu be krypties. Pelenai turi būti kaip maldaknygės kampai – pageltę, bet gyvi, nes naudojami.
Ugnis reikalauja priežiūros. Tai primena seną romėnų židinį, kurio saugojimas buvo pareiga, o ne dekoras. Ir dar labiau – tai primena vienuolio celėje degantį mažą balsą, kviečiantį tęsti maldą, kai nuovargis ima viršų. Ugnis reikalauja žmogaus visumos: valios, širdies, ištvermės.
Tik šitaip tradicija išlieka – kaip perdavimas, kuris niekada nėra mechaninis. Viduramžių teologai sakė: nihil traditur nisi per personam – niekas nepersiduoda be žmogaus. Ne knyga uždega, o žmogus. Ne įstatymas atgaivina, o gyvas pavyzdys.
Ugnis gyvena tik tuomet, kai kas nors ją maitina. Tai ir yra tradicijos paradoksas: ji yra amžina tik tiek, kiek žmogus ją maitina kasdien. Maldas, klusnumu, dorybe, tylos kantrumu.
Tylos žemėje visada spragsi viena tiesa: „Širdis be ugnies tampa savo paties šešėliu.“