2009-05-09

apie šakeles

Jn 15, 1–8 „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių“. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: "Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai".
Jėzau, tu esi mano vynmedis, kuris mane palaiko, mane maitina, manim rūpinasi. Aš pasilieku tavyje, nurimstu tavyje, laukiu tavęs, aš tarnauju tau. Aš atsiveriu tavo meilei ir malonei.

4 komentarai:

mingas rašė...

Evangelijos skaitinį komentuoja Mindaugas Malinauskas SJ

Didesnė žmogaus dalis yra ne žodinė, ne verbalinė, kurioje svarbų vaidmenį atlieka paveikslai, simboliai, jausmai ir visa kita, kas kyla ne iš žodžių pasaulio. Šios dienos Evangelijoje Jėzus pateikia vieną savo paveikslų, kuris turėtų padėti viską vertinti atitinkamu žvilgsniu: „Aš esu vynmedis, o jūs - šakelės“. Jei krikščionys kartais pamirštų visus žodžius, kuriuos Jėzus pasakė, liks šis paveikslas. Jėzus - tikrasis Vynmedis yra tas, kuris gyvybę teikia, o krikščionis kaip šakelė geria syvus iš jo kūno ir gyvena.

Paprastai vynmedžiai auginami dėl jų vaisių. Todėl ir šakelės yra ne dėl lapų, bet dėl vaisių. Krikščionis gyvena ne dėl Krikšto, sutvirtinimo pažymėjimų ar kitų lapų, kurie „negali pridengti gėdos“, kaip kad bandė Adomas figos lapais prisidengti (plg. Pr 3,7).

Vaisiai pasirodo po žydėjimo. Ne vienas iš mūsų yra išgyvenęs atsigręžimą į Dievą. Laikotarpį, kai tikėti Dievu buvo labai malonu ir net išoriškai džiaugsminga. Norėjosi kiekvieną žmogų mylėti ir jam papasakoti, ką Dievas mūsų gyvenime nuveikė. Buvo ir žiedų byrėjimo metas. Kai kurių žiedų vietoje atsirado vaisių, kai kurie pranyko, tarsi niekada ir nebuvę. Kartais lieka jausmas, kad kai kuriuos dalykus reikėtų pakartoti, nes tokie gražus tuomet jie buvo, bet tai dažnai lieka mielu prisiminimu ir svajone, dažnai ir paskata neužsnūsti kelyje.

Šakelių yra dviejų rūšių: šakelės, kurios neša vaisių ir šakelės, kurios neneša vaisiaus. Pastarosios geria syvus iš vynmedžio, bet naudoja visą jėgą tik savo pačių augimui. Tiesa, jos gali didžiuotis savo didesniais ir gražesniais lapais, savo išsikerojimu, bet visa tai kitų šakelių sąskaita, nes tiek daug bendros energijos išnaudoja.

Kitos šakelės neša vaisių. Vynuogės tampa saldžios dėl saulės apšviestų lapų, kurie auga ant tos pačios šakelės, ir vargas toms, kurios savo dideliais lapais trukdo kitų šakelių vynuogėms prinokti, užstodamos joms saulę ir kitaip negali saldumo duoti. Kartais pasitaiko „gerų krikščionių“, kurie gražiai ir šventai kitiems patarinėja, bet patys neneša savų vaisių. Jie negali ir kitų vaisių saldžių padaryti. Geras vynininkas neduodančių vaisiaus šakelių tikrai nelaikys. „Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna“.

Vaisingos šakelės yra apvalomos, kad duotų daugiau vaisių. Ant vienos šakelės auga dvi-trys vynuogių kekės. Bet šakelė tuo nesibaigia, ji ir toliau ilgyn auga. Neapsimoka šakelės taip palikti, kad ši vynmedžio energiją dykai tik savo naudai naudotų. Todėl vynininkas apvalo šakelę, nupjaudamas tai, kas neneša vaisiaus, o tik save, savo egoizmą puoselėja. Šis vynininko pjūvis yra skausmingas. Gal kuris iš mūsų patirs šį apdirbimo metą. Gali būti planų nukryžiuoti, gali įvykti dalykų, kurių nenori. Gerasis vynininkas leidžia įvykti tik tai, kas padeda nešti gausesnių vaisių. Jis niekada neleidžia įvykti tam, kas viršija mūsų jėgas ir kas mums kenkia, bet tik tai, kas padeda prie jo labiau priartėti ir būti laimingiems.

Būna taip, kad kažkada vaisinga šakelė gyvena tik prisiminimais, kiek daug ji yra padariusi ir nepastebi, kuris laikas neneša vaisiaus. Tokiai reiktų laiku susigriebti, kad nebūtų išpjauta.

Vynmedžio vaisiai yra vynuogės. Jėzaus vaisiai yra viskas, ką Jėzus duoda, teikia. Laiške Galatams kalba Paulius apie Dvasios vaisius, kurie yra ir Jėzaus Dvasios vaisiai: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22-23). Krikščionys gyvena Jėzaus Dvasia, Jėzaus charakteriu, jų gyvenime šie vaisiai taip pat matomi. Jėzus iš grynos meilės mums teikia syvų be saiko, tad vienintelis atsakas yra elgesys, atitinkantis Jėzaus charakterį.

Tarsi Jėzus sakytų: Tu kaip šakelė manyje – vynmedyje - gali viską turėti, ką aš turiu. Ir man bus didelė paguoda, jei tu vaisinga tapsi. Tik pasilik manyje. Nors esi silpna, aš esu stiprus. Nors esi skurdi, aš esu turtingas. Pasilik manyje. Gali man ramiai atsiduoti, aš tikrai tave vesiu ir nepaliksiu.

Šakelės krikščionio atsakas gali būti: Jėzau, tu esi mano vynmedis, kuris mane palaiko, mane maitina, manim rūpinasi. Aš pasilieku tavyje, nurimstu tavyje, laukiu tavęs, aš tarnauju tau. Aš atsiveriu tavo meilei ir malonei.

mingas rašė...

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

TIK KAS PASILIEKA, NEŠA VAISIŲ

Vyko futbolo varžybos. Komanda, kuri šiaip buvo laikoma eiline, įveikė gana stiprią priešininkų komandą. Tai buvo netikėta. Po varžybų žurnalistai klausė tos komandos trenerį, kur slypi pergalės paslaptis. Jis atsakė: Mūsų priešai geriau kovojo pavieniui, bet mūsų geresnis kolektyvas.

Kolektyvas – tai bet koks sambūris, bendruomenė, kur yra gera vadovybė, kur aiški programa, siekimai. Kolektyvu gali būti ir tikinčiųjų bendruomenė – parapija, vyskupija, Bažnyčia. O šeima ar yra kolektyvas? Kolektyvas klesti tada, kai jie laikosi šūkio: Vienas už visus, o visi už vieną! Kai vieni kitus gerbia, vieni kitiems padeda, kai visi siekia bendro tikslo. Kolektyvas skyla dėl meilės stokos, skirtingų nuomonių, kai užmirštamas bendras reikalas, o kiekvienas žiūri savo naudos.

Štai Saulius, krikščionių persekiotojas, prisijungia prie krikščionių, bet jo nenori priimti. Laimė, kad buvo Barnabas, kuris gerai pažino Saulių, tapusį Pauliumi ir visiems užtikrino, kad juo galima pasitikėti. Barnabui rūpėjo visų krikščionių bendruomenės reikalai, jam rūpėjo, kad ši bendruomenė įgytų vis naujų narių, taptų gausesnė, stipresnė. Taip Barnabas praskynė kelią įeiti Pauliui į krikščionių bendruomenę.

Mes, pakrikštytieji, priklausome šiai krikščionių bendruomenei, kuri per 2000 metų išplito po visą pasaulį. Norisi paklausti, kiek ši bendruomenė pakeitė pasaulį, kiek jį padarė geresnį? Atsakymas būtų paprastas – kiek mes laikomės Kristaus – Vynmedžio, kiek mes, kaip šakelės, nešame vaisių? Mūsų Tėvynė yra danguje. Bendruomenė tiek yra stipri ir gyva, kiek ji turi tokių kaip Barnabas, kurie gyvena ne vien savo interesais. Mes visi esame naudingi ir reikalingi kitiems. Nuo kiekvieno priklauso, ar parapija, tauta bus šviesesnė ar liks tamsi ir dvasiškai nyki.

Nuo šeimų, kuriose vaikai ruošiami priimti sakramentus, priklauso, ar parapija bus gyva, ar apmirusi. Vienos šeimos kovoja už šeimos ramybę, o kitose sėjamas nerimas, skausmas, ašaros. Kur mūsų tikrieji vaisiai, apie kuriuos kalbama šio sekmadienio Evangelijoje? Ar dažnai sekmadieniais surandame laiko dalyvauti Šv. Mišiose, ar priimame nuolatos Kristaus sakramentus? Atgailos sakramentu mes užtaisome savo gyvenimo duobes, o Šv. Komunijoje jungiamės su kenčiančiu, mirštančiu ir prisikeliančiu Kristumi. Į mūsų kasdienybę skverbiasi tamsa su visokiais netobulumais ir trūkumais.

Jei kas savo doru gyvenimu liudija priklausomybę Kristui, tas brandina meilės, aukos, kantrybės, sąžiningumo vaisius. Neužtenka būti vienybėje su Kristumi, bet reikia būti vienybėje ir su Kristaus broliais bei seserimis – svarbus tampa susiklausymas, paslaugumas, bendradarbiavimas, nuoširdumas, meilė ir gailestingumas. Tai mūsų paslaugos Kristaus bendruomenei.

Vienas jaunuolis pasakojo, kaip patyrė skaudžią gyvenimo nesėkmę. Mergina jį apvylė. Nenorėjo gyventi. Kraujuojančia širdimi slampinėjo gatvėmis, galvodamas nusižudyti. Atsitiktinai eidamas pro bažnyčią panoro užsukti ir pajusti ramybę, nors tikėjimo širdyje visai nebuvo likę. Jam besėdint bažnyčioje ir mąstant įėjo jauna mergina ir atsiklaupusi už kolonos ilgai meldėsi. Jaunuolis ją stebėjo, kol pagaliau sieloje plūstelėjo kažkokia šilta banga. Ne visos merginos išduoda, paniekina meilę. Atgijo tikėjimas ir pamažu nuo jo širdies ėmė slinkti tas sunkus akmuo. Vaikinas ėmė galvoti apie naują gyvenimą. Mergina, net nežinodama, sugrąžino jaunuolį į gyvenimą, įkvėpė jam tikėjimą Dievu.

Kitame pasakojime prisimenama, kaip viena moteris grįžusi iš ligoninės ėmė lankyti bažnyčią. Kas ją paveikė? Su ja palatoje gulėjo jauna mergina, kuri kasdien kalbėdavo rožančių. Šios merginos elgesys ją giliai paveikė. Taip ir gyvenimo kasdienybėje turime padėti vieni kitiems brandinti savo tikėjimą, kad būtume gera ir galinga Dievo komanda.

1961 m. Afrikoje nukrito lėktuvas su keleiviais, tarp jų buvo ir SNO sekretorius Dag Hameršeld, 56 metų vyras. Jo užrašų knygutėje buvo rasta tokia malda: Tu esi virš mūsų, Tu esi drauge su mumis, Tu esi mumyse. Duok, kad visi galėtų Tave matyti manyje; kad galėtų Tau dėkoti už tai, ką gero manyje mato, kad ta proga pagalvotų ir apie kitus žmonių reikalus. Panašiai ir mes turėtume melstis, kad kiekvienas savo aplinkoje šiais laikais būtume Dievo ženklu kitiems.

Rašytojas Wolfgang Hildesheiner parašė romaną Tynset. Romane aprašomas žmogus, kuris, kankinamas nemigos, pasiėmė traukinių tvarkaraštį ir sklaidė. Jame surado negirdėtos stoties pavadinimą Tynset. Jam švystelėjo mintis, kad toje vietovėje turėtų būti labai gražu. Jis nusprendė važiuoti į Tynset, kur tikėjo išsipildysiant jo viltys ir svajonės. Atsiradus daugeliui kliūčių, jis vis negalėjo ten išvykti. Pagaliau svajonė išsipildo, deja, toje vietoje jis rado tą patį nykumą ir kasdienišką pilkumą. Nuliūdęs ir susikrimtęs grįžo atgal ir bandė viską užmiršti.

Šioje knygoje yra pavaizduotas šių dienų žmogaus gyvenimas. Jaunimas šiandien jaučiasi tarsi akligatvyje ir trokšta kuo greičiau pabėgti iš savo namų ir aplinkos. Autorius stengiasi perteikti silpnumo nuotaiką, kad neverta ieškoti ko geresnio. Tokios nuotaikos nesvetimos ir mums. Mūsų aplinkoje daug pavydo, keršto, neteisingumo, veidmainystės, melo. Šiandienos jaunimas visko nori iš karto – prabangaus automobilio, gero buto, lengvo gyvenimo. Šiandiena mūsų nedžiugina. Žmogus niekada nesustos, jis visada ieškos savojo Tynset.

Ką evangelistas Jonas užrašė savo Evangelijoje, buvo Jėzaus pasakyta apaštalams, bet tie žodžiai skirti ir mums. Norėdamas šią tiesą paryškinti, mūsų Viešpats paima vynmedį, kuris gerai žinomas Palestinos gyventojams, kaip maitinamos šakelės sultimis auga, krauna žiedus, brandina uogas, o sodininkas apžiūri šakeles, sausas išpjauna ir sudegina.

Kristus primena: Aš esu Vynmedis, o jūs šakelės (Jn 15, 5). Kaip kamienas teikia gyvybę šakelėms, taip Kristus yra Šviesa ir Gyvybė žmonėms. Jėzus – Tas Vynmedis, Tas Pamatas, ant Kurio statomas ir mūsų gyvenimas. Jis – tikrasis Vynmedis, Kuris teikia amžinąjį gyvenimą, nes šio Vynmedžio šaknys kilusios ne iš šio pasaulio, kur viskas nyksta ir miršta. Kas remiasi Kristumi, to gyvenimas neina žemyn, bet aukštyn. Mano Tėvas – Vynininkas (Jn 15, 1b) ir iš Jo mums sklinda kitokia, aukštesnė energija, kuri kelia dvasią, teikia vilties amžinam gyvenimui. Jei Kristus yra Tas tikrasis Vynmedis, o mes – šakelės, tai kito pasirinkimo nėra. Kas ne su Kristumi, tas eina neteisingu keliu.

Prancūzijos žydė Simona Veil rašė: Hitleris galėtų 100 kartų mirti ir prisikelti, bet aš nelaikyčiau jo Dievu. Jei Evangelija visiškai nutylėtų Kristaus Prisikėlimą, tikėti man nebūtų sunku. Man užtektų Kryžiaus. Žmogus daug kur gali surasti džiaugsmą, bet visur tyko ašaros ir skausmas. Sveikata apleis, šeima nuvils, draugai išduos, darbas nualins jėgas ir širdį, belieka tik Kristus, nes Jo žodžiai turi mumyse pasilikti. Jėzus plovė Savo mokiniams kojas, mirė ant Kryžiaus už visus – štai tas kelias, kuriuo turime eiti – tarnystės kelias. Suskurkime gerumo laužą, prie kurio sušiltų vėjų išpustyta širdis ir sužvarbusios rankos.

Kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas nesukaupė turtų, mirdamas paliko tik vienus kailinius, bet visada buvo linksmas, nes visą savo gyvenimą atidavė kitiems – Lietuvai ir Bažnyčiai. Šatrijos Ragana kentėjo nuo sąnarių ligos, bet ji jautė, kad jos gyvenimas, atiduotas liaudžiai, nėra tuščias. Motina, auginanti būrį vaikų, šimtą kartų daugiau patiria laimės negu ta, kuriai rūpėjo tik diskotekos ir kavinės.

Užsienio studentų surengta apklausa, kokia asmenybė jiems labiausiai patinka, dauguma pasisakė už garsųjį Afrikos gydytoją ir misionierių Albertą Šveicerį (1875-1965). Tai jaunų žmonių mintis, kad paaukoti savo gyvenimą kitiems yra ne tik gražu, bet ir teisinga. Panašaus pripažinimo susilaukė ir Karolis Fuko (1858-1916), karininkas, vėliau tapęs Sacharos atsiskyrėliu ir misionieriumi, arabams sudaręs kalbos žodyną ir gramatiką. Visi pripažins, kad garbingas ir prasmingas gyvenimas yra tik tada, kai iš jo gyvenimu gali pasinaudoti kiti. Mes į Afriką nevyksime, bet mūsų rankų reikia našlaičiams apkabinti, duonai auginti ar gera daryti.

Kas pasilieka Manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių (Jn 15, 5b). Kiekvienas žmogus išgyveno savo tikėjimo istoriją. Jėzaus mokinių tikėjimo istorijos nebuvo vien tiesios linijos. Ji buvo kartą tokia dramatiška, kad Jėzus net paklausė: Gal ir jūs norite pasitraukti? (Jn 6, 67). Nusistatymo linija stiprėjo, vis pavojingesnė buvo Jėzaus padėtis. Kas gi bus su jais, kai Jėzus bus nukryžiuotas? Jie manė, kad visos jų pastangos bus veltui. Evangelistas Jonas aprašo Jėzaus atsisveikinimo kalbą, kurioje Mokytojas dar kartą aiškina apie Savo pasiuntinybę ir apie tai, ką mokiniai turės daryti pasilikę vieni. Jonas pažadėjo, kad Jėzaus artumą mokiniai išgyvens kitokiu būdu.

Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu (Jn 15, 4a). Šie Jėzaus žodžiai taikomi ne pradžiamoksliams Jo mokiniams, bet tiems, kurie jau tam tikrą laiką yra Jį sekę, kovoję su rutina, nusivylimais bei nuovargiu. Kai Jonas parašė Evangeliją, buvo praėję apie 50-60 metų nuo Jėzaus atsiskyrimo nuo mokinių. Jaunoji Bažnyčia buvo kankinama visokių persekiojimų, kankinimų, bet tikinčiųjų daugėjo. Kai kas galvojo, kad skelbdami Jėzaus mokslą jie rizikuoja papulti į pavojingas situacijas.

Pasikeitė ir mūsų politinė bei socialinė padėtis. Vis dažniau manipuliuojama žmogumi. Atrodo, tapome akli, bet tikėjimas subrandina vaisius ir šiandien. Šventajame Rašte pasakyta, kad aštuonis kartus Jėzus kalba apie pasilikimą Vynmedyje ir aštuonis kartus Jis kalba apie vaisius. Dauguma sako, kad norėtų pasilikti Jėzuje, bet kartais būna tai labai sunku. Galbūt, trūksta drąsos save ir kitus raginti pasilikti Kristuje ir siekti asmeniškų santykių su Juo.

Bernardinai.lt

Unknown rašė...

Jon1:1 “Aš esu tikrasis vynmedis,“ Visi kiti vynmedžiai tik tikrojo kopija. Kodėl Jėzus yra tikras vynmedis? Jis, Jėzus yra visatos paveldėtojas, per jį padaryti visi pasauliai, Jis tikslus Dievo atspindys, visa laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovė mūsų nuodėmes, dabar yra Dievo tėvo dešinėje. (Heb1:1-4; Ef 1:20-23) Jis yra amžinasis gyvenimas. Jon 14:6 “Kelias, tiesa ir gyvenimas”. Jis vienintelis gali duoti tikrą gyvybę. 1Jon 5:12 “Kas turi sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo sūnaus, tas neturi gyvenimo.” Jis gyvybės versmė. “Pasilikite manyje, ir Aš jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje,-taip ir jūs, jei nepasiliekate manyje. Be jo jokia šakelė negali gyventi. Be Jo tikintysis negali būti GYVAS tikintysis. Šakelės pilnai priklausomos nuo vynmedžio. Jon 6:35 “aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane , niekuomet nebealks ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.”

Anonymous rašė...

Norėčiau labai padėkoti „LAPO MICRO FINANCE“, kuri man suteikė paskolą sergančio vaiko gydymui. Labai džiaugiuosi, kad šiandien sutikau LAPO, jei reikia skubios paskolos, susisiekite su jais el. Paštu: lapofunding960@gmail.com
„Whatsapp“ +447883183014