2010-11-27

Rorate Caeli









Rorate caeli desuper, et nubes
pluant iustum.

Rorate caeli desuper, et nubes
pluant iustum.

Ne irascaris Domine, ne ultra
memineris iniquitatis: ecce civitas Sancti facta est deserta:
Sion deserta facta est: Jerusalem desolata est: domus
sanctificationis tuae et gloriae tuae, ubi laudaverunt te
patres nostri.

Rorate caeli desuper, et nubes
pluant iustum.

Peccavimus, et facti sumus
tamquam immundus nos, et cecidimus quasi folium universi: et
iniquitates nostrae quasi ventus abstulerunt nos: abscondisti
faciem tuam a nobis, et allisisti nos in manu iniquitatis
nostrae.


Rorate caeli desuper, et nubes
pluant iustum.


Vide Domine afflictionem populi
tui, et mitte quem missurus es: emitte Agnum dominatorem
terrae, de petra deserti ad montem filiae Sion: ut auferat ipse
iugum captivitatis nostrae.


Rorate caeli desuper, et nubes
pluant iustum.


Consolamini, consolamini,
popule meus: cito veniet salus tua: quare maerore consumeris,
quia innovavit te dolor? Salvabo te, noli timere, ego enim sum
Dominus Deus tuus, Sanctus Israel, Redemptor tuus.


Rorate caeli desuper, et nubes pluant iustum.



Rasokite, dangūs, iš
aukštybių, ir debesys teišlyja Teisųjį!


Nerūstauk, Viešpatie,
daugiau neprisimink nedorybių; štai Šventojo
miestas ištuštėjo, Sionas tapo tuščias.
Jeruzalė nusiaubta – Tavo šventumo ir garbės
namai, kur Tave šlovino mūsų tėvai.




Nusidėjom mes ir tapom netyri,
ir nukritom visi kaip medžio lapai, mūsų nedorybės nupūtė mus
kaip vėjas. Paslėpei nuo mūsų savo veidą ir sudaužei mus mūsų
nedorumo ranka.







Pažvelk, Viešpatie, į
savo tautos nelaimę ir pasiųsk mums tą, kurį žadėjai. Atsiųsk
Avinėlį, žemės valdytoją, iš dykumų uolos į Siono dukros
kalną, kad jis nuimtų mūs nelaisvės jungą.





Nusiramink, nusiramink, mano
tauta, greit ateis tavo išganymas. Kodėl nyksti iš
sielvarto, persimainius nuo skausmo? Išgelbėsiu tave,
nebijok, nes juk esu tavo Viešpats Dievas, Izraelio
Šventasis, tavo Atpirkėjas.


2010-11-20

Gailestingumo Motinos Globos atlaidų „Marija – Dievo ir žmonių Tarnaitė“ dienų temos

„Marija – Viešpaties Tarnaitė“ Apreiškimas (Lk 1, 26–38)„Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 38).Marija sako „fiat“ – „tebūnie“, o Jos Dieviškasis Sūnus moko mus maldos: „...teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). Alyvų sode Jis ištaria: „Mano Tėve, ...tebūnie Tavo valia!“ Nors esame apdovanoti laisva valia, išmintingai elgtumės visada vykdydami Dievo valią. Šventasis Paulius persergi: „‘Viskas man valia!’ Bet ne viskas naudinga!“ (1 Kor 6, 12). Atminkime, kad Dievo valia – Gailestingumas.

„Marija – žmonių Tarnaitė“ Elzbietos aplankymas (Lk 1, 39–56)
„Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45).
Matydami pas Elzbietą skubančią Mariją ir girdėdami, kaip Ji Elzbietos akivaizdoje šlovina Viešpatį, galime tarti, kad Marija yra veiksmo ir maldos žmogus. Kristaus Motinos pavyzdys tepadeda mums išsivaduoti iš neveiklaus stebėjimo. Pagelbėkime kitam, įveikime savyje pagiežos piktžoles aplinkiniams ir melskime už artimą. Marija savo pavyzdžiu moko mus būti Dievo Gailestingumo įrankiais.

„Marija – Išganytojo Motina“ Viešpaties Jėzaus gimimas (Lk 2, 1–21)
„...ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 6,7).
Betliejuje (hebr. „Duonos namai“) gimsta Išganytojas, kuris yra didžioji Dievo dovana Jo tautai. Svarbiausią žmonijos istorijoje misiją Jėzus ir Marija pradeda visiškai nusižeminę, kraštutiniame skurde, vieniši nakties tyloje. Jiems rūpi tik tikslas, pavestoji misija, jiems nesvarbu niekas aplink. Argi neakivaizdu, kad jų elgesys radikaliai skiriasi nuo įprasto mūsų kasdienybėje?

„Marija – Sopulingoji Motina“ Jėzaus paaukojimas (Lk 2, 22–38)
„Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35).
Siaubinga Simeono pranašystė neišveda Marijos iš pusiausvyros, Ji nepasipiktina ir neprotestuoja, nes tvirtai pasitiki Dievu. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Ji tarsi kalba mums psalmės žodžiais „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui“ (Ps 55, 23). Drauge tai pirmas ženklas aukos, kurios pareikalaus pasaulio išganymas ir kuris verčia mus susimąstyti apie kančios prasmę.

„Marija – ieškantis žmogus“ Jėzaus atradimas (Lk 2, 39–52)
„...Vaikeli, kam mums taip padarei?“ (Lk 2, 48)
Marija kartu su Juozapu kantriai ir ištvermingai ieško dingusio Jėzaus, nes yra atsakinga ir mylinti Motina. O atradusi – bando suprasti, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Regime, kaip Kristaus slėpinio pažinimas nuolat auga ir gilėja, kaip Marija vis labiau prie Jo priartėja. Ar mus jaudina klausimai apie tikėjimą, Kristų, amžinybę? Ar ieškome atsakymų į juos?

„Marija – tikinčiųjų Užtarėja“ Vestuvės Kanoje (Jn 2, 1–12)
„Jėzaus Motina Jam sako: ‚Jie nebeturi vyno‘“ (Jn 2, 3).
Marijai rūpi mūsų reikalai ir poreikiai, nes pati patyrė daug sunkumų ir vargų. Ji nori mums padėti, tačiau drauge moko: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Ir Jos Sūnus sako: „...kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Kaip Galilėjos Kanoje Jėzus Marijos užtarimu išgelbsti jaunuosius iš keblios padėties, taip ir šiandien Gailestingoji Motina išprašo savo Sūnų mums reikalingų malonių. Džiaugdamiesi gauta pagalba, turime pastebėti tuos, kurie tikisi mūsų atjautos ir paramos.


„Marija – Bažnyčios Motina“ Testamentas nuo Kryžiaus (Jn 19, 25–27)
„Moterie, štai tavo sūnus!“ (Jn 19, 26)
Golgota yra Jėzaus ir Marijos Aukos kulminacija. Po Kryžiumi Marija tampa Atpirkimo dalininke, nes už mus paaukoja kančią savo motiniškos Širdies, kuri plyšta iš skausmo dėl iškankinto, pažeminto, nukryžiuoto ir merdinčio Šventojo Sūnaus. Maža to, Ji klusniai priima mirštančio Sūnaus pavedimą būti mūsų visų Motina – ir tų, kurie apimti gailesčio stovi po Kryžiumi, ir tų, kurie Jį nukryžiuoja („...nes jie nežino, ką darą“ – Lk 23, 34). Golgota mums atskleidžia, kokią didelę vertę turi kančia, nes jos dėka išganomas pasaulis. Priimti kančią – tai sutikti su Dievo valia, atleisti ir eiti trumpiausiu keliu į Amžinąjį Gyvenimą.


„Marija – Bažnyčioje“ Laukiant Šventosios Dvasios (Apd 1, 13–14)
„Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus Motina Marija bei Jo broliais“ (Apd 1, 14).
Marija dalyvauja kuriant Bažnyčią – mistinį Dievo Sūnaus Kūną, kuris turi tęsti Išganytojo Jėzaus Kristaus pradėtą darbą. Jei man reikalinga Bažnyčia, tai turiu melsti, kad ji būtų tvirta ir galinga, kad jos tarnai – kunigai būtų ištikimi ir šventi, tinkamai vestų mus į išganymą. Turiu žvelgti į Bažnyčią su tokiu rūpesčiu, kokiu Marija gaubė savo Sūnų.