Šv. Pranciškus Asyžietis

Šventojo Pranciškaus Asyžiečio litanija

Šventasis Pranciškus Asyžietis mene
1 2 3 4

Šventojo Pranciškaus sukurtos maldos

Šv. Pranciškaus Asyžiečio sesers saulės giesmėAukščiausias, visagali, geras Viešpatie, Tavo yr giesmės, garbė ir didybė ir kiekvienas palaiminimas.
Viskas iš Tavęs prasideda, ir žmonės nėr verti Tavęs minėti.
Tegarbina Tave, O Viešpatie, visi tavieji sutvėrimai, ypač puikioji sesė saulė, kuria dienas ir mus tu apšvieti; Jinai graži ir, spindėdama didžiu spindėjimu, mums atneša, Aukščiausias, Tavo vaizdą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, brolis mėnuo ir žvaigždynai; Danguj Tu jiems teiki puošnumą, grožį ir šviesumą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, brolis vėjas, erdvės, debesys, giedra ir oro atmainos, per kurias tu savo kūriniams teiki gyvastingumą.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, broliai vandens, kurie labai naudingi, ramūs, ir gaiviną, ir skaistūs.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė ugnis, Ja Tu švieti naktis tamsybę, jinai graži, džiaugsminga, ir stipri, galinga.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė žemė motina, kuri mus valdo ir maitina ir augina visokį vaisių, ir žiedus spalvinguosius, ir žolę.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, kurs Tavosios meilės padedamas atleidžia ir ištveria sunkius mėginimus ir kančią. Palaiminti, kurie išlaiko taiką, jie bus Tavo, o Aukščiausiasis, vainikuoti.
Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesuo mirtis mūs kūniškoji, nuo kurios nė viens gyvenantis žmogus negal pabėgt. Vargas tiems, kurie numirs nusidėjimuose mirtinguose.
Palaiminti, kurie nebeiškrypsta iš Švenčiausių Tavo norų kelio, ir jiems mirtis antroji blogo negalės atnešti.
Pagarbinkit ir šlovinkite Viešpatį, ir būkite Jam dėkingi, ir tarnaukite Jam su didžiu nusižeminimu.
vertė Stasys Santvaras ( iš knygos 1981, T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas)

ŠVENTOJO PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO LITANIJA

Kyrie eleison, Christe eleison,

Kyrie eleison Kristau išgirsk mus,

Kristau išklausyk mus Tėve, dangaus Dieve, – pasigailėk mūsų

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, – pasigailėk mūsų

Šventoji Dvasia, Dieve, – pasigailėk mūsų

Šventoji Trejybe, vienas Dieve, – pasigailėk mūsų

Motina Dievo, – melskis už mus

Pranciškau, mažesniųjų brolių

Tėve Pranciškau, angeliškasis Tėve

Pranciškau, sumanusis Tėve

Pranciškau, Dievo meile liepsnojantis žmogau

Pranciškau, uolusis Kristaus sekėjau

Pranciškau, Kristaus broli

Pranciškau, ištikimasis Bažnyčios rėmėjau

Pranciškau, skaistusis šaltini

Pranciškau, mažutėlių mylėtojau

Pranciškau, ligonių lankytojau ir guodėjau

Pranciškau, neturtėlių broli

Pranciškau, užmirštųjų drauge

Pranciškau, jautrusis atgailautojau

Pranciškau, Dievo žodžio brangintojau

Pranciškau, nuostabusis giesmininke

Pranciškau, Aukščiausiojo, Visagalio ir gerojo Viešpaties garbintojau

Pranciškau, Viešpaties kūrinijos globėjau

Pranciškau, šventasis misionieriau

Pranciškau, besivaidijančių sutaikytojau

Pranciškau, paklydusiųjų vadove

Pranciškau, Jėzaus skausmo žaizdomis paženklintasis
Pranciškau, sesę mirtį su džiaugsmu pasitikęs

Pranciškau, Dievo karalystės regėtojau

Pranciškau, angelų drauge

Pranciškau, Dievo paukšteli Šventasis

Pranciškau Asyžieti, – melskis už mus

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums Viešpatie

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus Viešpatie

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų

Melski už mus, šventasis Pranciškau, kad taptume verti Kristaus žadėjimų.

Melskimės. Viešpatie Dieve. Sūnau Jėzau Kristau. Dvasia Šventoji. Vienas Dieve! Kartu su šventuoju Pranciškumi meldžiame Tavęs ugninga meilės jėga persmelkti ir apvalyti mūsų širdis nuo žemiškostuštybės ir savanaudiškumo, kad praregėtume ir eitume pas tuos, kas laukia jautrumo, globos irsuraminimo. Suteik mums, Viešpatie Dieve, šventojo neturtėlio drąsos kasdieną gyventi ne savo, bet Tavo gyvenimą. Amen

ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO MALDA, kurią jis kalbėdavo prie Nukryžiuotojo San Damiano bažnyčioje Summe, glorióse Deus, illúmina ténebras cordis mei, et da mihi fidem rectam, spem certam et caritátem perféctam, sensum et cognitiónem, Dómine, ut fáciam tuum sanctum et verax mandátum. Amen. Aukščiausiasis, šlovingasis Dieve, apšviesk mano širdies tamsumas ir duok man teisingą tikėjimą, tvirtą viltį ir tobulą meilę, supratimą ir pažinimą, Viešpatie, kad vykdyčiau Tavo šventus ir teisius įsakymus. Amen.

MALDA IŠ ŠV. PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO TESTAMENTO Adorámus te, sanctíssime Dómine Iesu Christe, hic et ad omnes Ecclésias tuas, quæ sunt in toto mundo, et benedícimus tibi; quia per sanctam Crucem tuam redemísti mundum. Amen Garbiname Tave, švenčiausiasis Viešpatie Jėzau Kristau, čia ir visose Tavo bažnyčiose, esančiose visame pasaulyje, ir šloviname Tave, kad šventuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį. Amen.

Maldos Taikos malda (iš knygos 1981, T. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M. Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas) Viešpatie, padaryk mane savo taikos įrankiu. Ten, kur neapykanta viešpatauja, leisk man skelbti meilę, kur skriauda - teisingumą, kur abejonė - tikėjimą, kur nusiminimas - viltį, kur tamsa - šviesą, kur liūdesys - džiaugsmą. O Dieviškasis mokytojau, suteik, kad aš ne tiek sau ieškočiau suraminimo, kiek kitus raminčiau, ne kad būčiau paprastas, bet kad kitus suprasčiau, ne kad būčiau mylimas, bet kad visus mylėčiau, nes tik duodami gauname, dovanojant mums atleidžiama, per mirtį gimstame amžinajam gyvenimui.

Galime melsti šv. Pranciškaus užtarimo: Šventas Pranciškau, išmelsk mums nusižeminimo ir meilės Dievui ir broliams. Amen.

***

Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino įkūrėjas. (lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis) 1181-1226 (minimas spalio 4 d.).
Pranciškus Asyžietis – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs pranciškonų, šv.Klaros seserų bei Pranciškonų pasauliečių (tretininkų) ordinus; Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos ir prekybininkų globėjas.

Vaikystė ir jaunystėŠv.Pranciškus gimė Asyžiuje, turtingo audinių pirklio Pietro Bernardonės šeimoje, kilusioje iš Provanso. Kristaus Gimimo garbei motina gimdė pirmame namų aukšte įrengtame tvartelyje, vėliau tapusiame kulto vieta. Vienas maldininkas, pamatęs kūdikį, išpranašavo, kad šis tapsiąs šventuoju. Kadangi tėvo nebuvo namie, motina šv.Jono Krikštytojo garbei pakrikštijo berniuką Jonu. Grįžęs namo tėvas pavadino sūnų dar ir Pranciškumi (ital. – mažasis prancūziukas), mat dažnai keliaudavo su reikalais į Prancūziją. Jaunystėje Pranciškus, kaip ir tėvas, buvo išsilavinęs ir sumanus pirklys. Jis mėgo linksmą gyvenimą, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose. Per kovas su Perudžos miestu pateko į nelaisvę ir išbuvo įkalintas visus metus. Grįžęs ilgai sirgo. Pasveikęs ėmė svajoti apie riterio šlovę ir stojo savanoriu į kariuomenę, bet sapne buvo pakviestas „sekti paskui valdovą, o ne paskui tarną“. Tada grįžo į Asyžių, nutraukė ryšius su senais puotų bendrais, atsidėjo maldai, šelpė vargšus ir nukeliavo į Romą prie Šv.Petro kapo.
Atsivertimas1205 m. meldžiantis šv.Damijono bažnytėlėje, į jį tris kartus prabilo nukryžiuotasis Kristus: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai“. Jaunikaitis apsigyveno prie šios bažnytėlės ir ją atstatė už tėvo pinigus. Savaime suprantama, tėvas buvo nepatenkintas.
1206 m. Asyžiaus vyskupo Gvido II (1204-1228) akivaizdoje Pranciškus viešai nusimetė drabužius, atsisakė tėvo turtų ir paskyrė save Dievui: „iki šiol Petrą Bernardonę vadinau tėvu, o nuo dabar turėsiu tik vieną tėvą, į kurį galėsiu kreiptis: Tėve mūsų, kuris esi danguje“.
Jis gyveno vienas, savo rankomis ir surinktomis aukomis atnaujino San Pietro alla Spina bažnyčią (dabar jos nebėra) ir vadinamąją Porciunkulę.
1208 m. vasario 24 d., klausydamasis Evangelijos žodžių, kur Jėzus siunčia į pasaulį apaštalus, suprato, kad jo pašaukimas – visko atsisakyti, nuolankiai atsiduoti Dievui, keliauti per pasaulį ir pamokslauti. Jis nusivilko atsiskyrėlio apdarą, nusijuosė odinį diržą, nusiavė sandalus ir padėjo į šalį lazdą. Pasisiuvęs šiurkštų kryžiaus pavidalo drabužį su gobtuvu, kokius nešiojo Umbrijos kaimiečiai, susijuosė virve ir ėmė nuoširdžiai, paprastais ir suprantamais žodžiais pamokslauti. Radosi ir sekėjų. Pranciškus, pabrėždamas nusižeminimą ir tarnavimą visiems žmonėms, pavadino juos Mažesniaisiais broliais. Po metų, brolių skaičiui išaugus iki dvylikos, popiežius Inocentas III patvirtino pirmąją Mažesniųjų brolių regulą. Netrukus Pranciškus buvo įšventintas diakonu, bet iš nusižeminimo kunigauti nenorėjo. Nuo tol jis visiškai atsidėjo savo veiklai ir visur susilaukė daug sekėjų.
Mažesnysis brolis ir apaštalas
1216 m. Pranciškus paties Kristaus prašė suteikti visuotinius atlaidus žmonėms, rugpjūčio 2 d. aplankysiantiems švč.Mergelei skirtą Porciunkulės bažnytėlę (vėliau virš jos buvo pastatyta Santa Maria degli Angeli bazilika). Atlaidus patvirtino popiežius Honorijus III, tuo metu buvęs Perudžoje.
Įkūręs su Klara seserų klariečių vienuoliją, Pranciškus iškeliavo į Šventąją Žemę ieškoti kankinystės. Jis buvo pirmasis Ordino įkūrėjas, įtraukęs į savo Įstatus misijas į kitus kraštus. 1219 m. sakė pamokslą sultonui Al Malikui al Kamiliui. Grįžęs sudarė savo ordino struktūrą: dvylika provincijų iki pat Palestinos ir Maroko, kur 1220 m. buvo nukankinti pirmieji pranciškonai; atgabentus į Koimbrą jų kūnus matė būsimasis šventasis Antanas.
1223 m. popiežiaus Honorijaus III patvirtintos pranciškonų Regulos esmė yra „elgtis pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šv.Evangeliją, klausyti vyresniųjų, neturėti jokio turto, gyventi skaistybėje“. Pranciškus suprato, kad reikia atnaujinti pernelyg sustabarėjusią Bažnyčią ir siekė to visomis išgalėmis. Pranciškus mylėjo Bažnyčią ir jai buvo visiškai ištikimas; jis niekada nepretendavo jos teisti, kaltinti ir pradėti ją reformuo­ti, nepaisant, kad joje vyravo krizės ir nuosmukiai. Per savo tikėjimo pavyzdį ir visišką laisvę privedė prie tobulo neturto; jis pats buvo gyva Bažnyčios reforma, Evangelijos pamoka.
1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą, pasirodydamas esąs ir praeities saugotojas, ir sykiu novatorius. Nors ir rizikuodamas, jis ryžosi atidaryti teologijos mokyklą Bolonijoje (1223-1224). Pirmasis jos lektorius buvo šv.Antanas, kurį Pranciškus pagarbiai vadino „mano vyskupas“.
Stigmos ir mirtisNuo 1224 m. Pranciškus gyveno atsiskyręs. Kartą Vernos kalne, medituojant ir pasninkaujant prieš šv.Mykolo Arkangelo šventę, jam pasirodė Nukryžiuotasis sparnuoto serafimo pavidalu ir paženklino jį stigmomis. Tai atsitiko Kryžiaus Išaukštinimo dieną – 1224 m. rugsėjo 14. Tai buvo pirmas krikščionybės istorijoje stebuklas, kai žmogus pažymimas Kristaus žaizdomis.
1225 m. pradžioje Pranciškus sukūrė „Saulės giesmę“. Po metų padiktavo vienuoliams testamentą. Išsekintas kepenų, kasos ir akių ligų, beveik aklas, jis paprašė nunešti jį į Porciunkulės bažnyčią ir padėti ant plikų grindų. Pranciškus mirė giedant psalmę „Voce mea“ (Ps.141) 1226 m. spalio 3 d.
Pranciškaus kultas paplitęs visose krikščioniškose šalyse. Dėl neturto pamėgimo žmonės meiliai praminė jį Asyžiaus elgetėle“.
1939 m. birželio 18 d. popiežius Pijus XII paskelbė Pranciškų Italijos globėju. Jis globoja Umbriją, daug miestų ir jo vardu pasivadinusį Sanfranciską JAV. 1952 m. popiežius Pijus XII šv.Pranciškų Asyžietį paskyrė italų pirklių globėju. Kaip audinių pirklio sūnus, globoja kilimų audėjus ir pirklius, drabužių puošmenų: juostelių, spurgų dirbėjus, audėjus. Jo prašoma apsaugoti nuo skurdo, galvos skausmo ir maro.
Pranciškaus atvaizdai mene
Jį mylėjo net nekrikščionys ir netikintieji; jis buvo įkvėpimo šaltinis poetams, kaip Dantei, ir menininkams, kaip Cimabue ir Giotto. Jis buvo charakterizuotas kaip „tikras krikščionis po Kristaus, beturtis žmogus, kuris praturtino pasaulį“.
Šventieji - tai Kristaus ikonos, atvaizdai. Šventasis Pranciškus (vardas užrašytas lotyniškomis raidėmis) turi tuos pačius bruožus, kaip ir Kristaus atvaizdas.
Jo rankose ir šone ypatingos Kristaus žymės - stigmos (dažnai su trykštančiais spinduliais), kuriomis buvo paženklintas La Vernos kalne.
Ikonografijoje vaizduojami kai kurie jo gyvenimo epizodai – pamokslas paukščiams, vilko sutramdymas, stigmų gavimas.
Atvaizduose jis dėvi kryžiaus formos, rusvai pilką (žemės, nusižeminimo spalva) ašutinę, sujuostą virve su trimis mazgais, primenančiais neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus. Rankoje laiko Evangelijų knygą - šventojo gyvenimo regulą.Kiti atributai – Nukryžiuotasis, kuriam iš žaizdų trykšta spinduliai, prijaukintas vilkas, paukščiai.

šv.Pranciškaus gyvenimas ir veikla
Šią šv.Pranciškaus gyvenimo chronologiją parengė Omer Englebert ir Raphael Brown leidinyje „Saint Francis of Assisi: A Biography“, 2-as angliškas leidimas (Chicago, 1965, p. 347-458).
1181 vasara ar ruduo (?) – gimė Asyžiuje. Krikštytas Giovanni di Pietro di Bernardone, tėvo pavadintas Pranciškumi.
1198 sausio 8 – Inocentas III išrenkamas Popiežiumi. Pavasaris – kuni­gaikščio Konrado Urslingeno tvirtovė Roka apsupta, paimta ir sugriauta Asyžiaus žmonių, kadangi jis atidavė Spoleto kunigaikštystę Inocentui III.
1199-1200 – pilietinis karas Asyžiuje, griaunamos kilmingų feodalų pilys, šeimos, kuriose užaugs šv.Klara ir brolis Leonardas, iš­sikelia į Perudžą.
1202 lapkritis – karas tarp Perudžos ir Asyžiaus. Pastarojo kariuomenė sumušama Kolestrados mūšyje. Pranciškus praleidžia metus Pe­rudžos kalėjime, kol tėvo išlaisvinamas kaip ligonis.
1204 – ilgai trunkanti liga.
1204 pabaiga ar 1205 pavasaris (?) – Pranciškus išvyksta kariauti į Apuliją, bet kitą dieną, po Spolete patirto regėjimo ir apreikš­tos žinios, grįžta. Palaipsniui prasideda atsivertimas.
1205 birželis – Gautier de Brienne miršta pietų Italijoje. Ruduo ir metų pabaiga – Nukryžiuotojo apreikšta žinia San Damiane. Konfliktas su tėvu.
1206 sausis ar vasaris – Vyskupo teismas. Vasara, galbūt, liepa – grįžta į Asyžių, apsivelka atsiskyrėlio abitą ir imasi at­statyti San Damianą: atsivertimas įvyksta iki galo. Nuo čia pra­sideda atsivertimo metų chronologija pagal Tomą iš Celano.
1206 vasara – 1208 sausis ar vasaris – atstato San Damianą, San Pjetrą ir Porciunkulę.
1208 vasario 24 – Pranciškus per šv.Mišias išgirsta Evangeliją pagal šv.Matą. Iš atsiskyrėlio eremito tampa basuoju pamokslininku; ima skelbti Dievo Žodį. Balandžio 16 – broliai Bernardas ir Petras Katani prisideda prie Pranciškaus. Balandžio 23 – Porciunkulėje priimamas draugėn brolis Egidijus. Pavasaris – pirmoji misija: Pranciškus ir Egidijus iškeliauja į Ankonos Marką. Vasara – dar trys, tarp jų ir Pilypas, prisideda prie jų. Ruduo ir žiema – antroji misija: visi septyni keliauja į Poggio Bustone Rieti slėnyje. Padrąsintas nuodėmių atleidimo ir būsimos Ordino plėtotės, Pranciškus siunčia šešis savo pasekėjus ir ką tik priimtą septin­tąjį po du į trečią misiją. Bernardas ir Egidijus iškeliauja į Florenciją.
1209 pradžia – grįžta į Porciunkulę aštuoniese. Prie jų prisideda dar keturi. Pavasaris – Pranciškus parašo trumpus įstatus ir kartu su vienuolika bendražygių iškeliauja į Romą. Čia gauna popiežiaus Inocento III pritarimą. Grįždami atgal, jie trumpam sustoja Orte, paskui – Rivo Torto. Rugsėjis – Vokietijos imperatorius Otto IV vyksta pro Rivo Tor­to.
1209 ar 1210 – broliai iškeliauja į Porciunkulę.
1209-1210 (?) – gali būti, kad šiais metais susikuria Trečiasis ordinas. Vasara (?) – Pranciškus iškeliauja į Dalmatiją ir sugrįžta. Kovo 18/19 – Verbų sekmadienio naktis. Porciunkulėje priimama šv.Klara. Gegužė (?) – kelias dienas pabuvusi šv.Pauliaus ir Panzo benediktinų vienuolynuose, Klara išvyksta į San Damianą.
1213 gegužės 8 – San Leo vietovėje, netoli San Marino, grafas Orlandas pasiūlo Pranciškui Alvernos kalną atsiskyrėlio būstui.
1213-1214 ar 1214-1215 (?) Pranciškus keliauja į Ispaniją ir atgal.
1215 lapkritis – Ketvirtasis Visuotinis Laterano susirinkimas. Pranciškus Romoje.
1216 liepos 16 – Perudžoje miršta popiežius Inocentas III. Liepos 18 – išrenkamas Honorijus III. Prancūzijos arkivyskupas Jacques de Vitry Perudžoje. Vasara – Pranciškus Perudžoje gauna iš popiežiaus Honorijaus III Porciunkulės atlaidus.
1217 gegužės 5 – Porciunkulėje įvyksta Didysis Sekminių susirinkimas. Pirmosios misijos anapus Alpių ir užjūrin. Egidijus išvyksta į Tu­nisą, Elijas – į Siriją, Pranciškus – į Prancūziją, bet kardinolas Hugolinas susitinka jį Florencijoje ir įkalba pasilikti Italijoje.
1219 gegužės 26 – Susirinkimas. Į Maroką išvyksta pirmieji būsimieji kankiniai. Birželio 24 – Pranciškus išplaukia iš Ankonos į Akrą ir Damietą. Ruduo – Pranciškus aplanko sultoną. Lapkričio 5 – Damietą užima kryžiuočiai.
1220 sausis – Pirmieji kankiniai nužudomi Maroke.
1220 pradžia – Pranciškus vyksta į Akrą ir Šventąją žemę. Pavasaris ar vasara (?) – Pranciškus grįžta į Italiją, apsistoja Venecijoje. Kardinolas Hugolinas paskiriamas Ordino globėju.
1220 ar 1217, 1218 (?) – Pranciškus atsisako pareigų. Petras Katani tampa vikaru.
1221kovas – Petras Katani miršta. Gegužės 30 – Susirinkimas. Pirmieji Įstatai. Elijas tampa vikaru.
1221 – Popiežius Honorijus aprobuoja Trečiojo ordino įstatus.
1221 ar 1222 (?) – Pranciškus keliauja pamokslaudamas po pietų Italiją.
1222 rugpjūčio 15 – Pranciškus skelbia Dievo Žodį Bolonijoje.
1223 pradžia – Fonte Kolombe Pranciškus sudaro antruosius įstatus. Birželio 11 – Susirinkimas aptaria juos. Ruduo – tolesnis svar­stymas Romoje. Lapkričio 29 – Popiežius Honorijus III aprobuoja antruosius Įstatus. Gruodžio 24/25 – Šv.Mišios vidunakty prie Kalėdų prakartėlės Grečio vietovėje.
1224 birželio 2 – Susirinkimas siunčia misionierius į Angliją. Liepos pab.-rugpjūčio pr. (?) – būdamas Folinjo, Elijas sužino per re­gėjimą, kad Pranciškui liko gyventi tiktai dveji metai.
1224 rugpjūčio 15 – rugsėjo 29 (nuo Dangun ėmimo iki šv.Mykolo dienos) – Pranciškus pasninkauja Alvernoje, maždaug rugsėjo 14 gauna stigmas. Spalis-lapkričio pr. – Pranciškus grįžta į Por­ciunkulę per Borgo San Sepolkrą, Monte Kazalę ir Kastelos miestą.
1224 ar 1225 gruodis-vasaris (?) – raitas ant asilo keliauja po Umbriją ir Marką, skelbdamas Dievo Žodį.
1225 kovas (?) – lankantis pas šv.Klarą San Damiane, staiga labai pablogėja regėjimas, sustiprėja akių liga. Beveik aklas, jis turi apsistoti ten celėje ar kapeliono namuose. Reikalaujant broliui Elijui, galų gale sutinka priimti medicinos pagalbą, bet oras yra pernelyg šaltas, tad gydymas atidedamas. Balandis-gegužė (?) – San Damiane iškenčia gydymą, bet sveikata nepagerėja. Gauna dievišką amžinojo gyvenimo pažadą ir sukuria „Giesmę apie seserį Saulę“. Birželis (?) – tęsia „Giesmę“ ir sutaiko besivaidijančius Asyžiaus vyskupą ir Asyžiaus miesto burmistrą. Kardinolo Hugolino iškviestas laišku, palieka San Damianą ir vyksta į Rieti slėnį. Liepos pr. (?) – jį priima kardinolas Hugolinas ir vyskupo rūmai Rieti (čia prabūna nuo birželio 23 iki vasario 6). Vyksta į Fonte Kolombą gydytis akių, kaip siūlo Hugolinas, bet visa tai atidedama, nes nėra brolio Elijo. Liepa-rugpjūtis (?) – Fonte Kolombo gydytojas pridegina šventajam smilkinius, bet liga nepraeina. Rugsėjis – Pranciškus vyksta į San Fabianą, netoli Rieti, gydytis pas kitus daktarus, kurie perveria jam akis. Atgaivina sutryptą vargšo kunigo vynuogyną.
1225 ar 1226 spalis-kovas (?) – tai Rieti, tai Fonte Kolombe.
1226 balandis – Pranciškus Sienos mieste gydosi toliau. Gegužė ar birželis (?) – grįžta į Porciunkulę per Kortoną. Liepa-rugpjūtis – per vasaros karščius paimamas į Banjaros kalnus prie Nočeros. Rugpjūčio pab.-rugsėjo pr. – jo būklė blogėja. Notijano keliu vežamas į Asyžiaus vyskupo rūmus. Vyskupas Gvidas iš­vykęs maldingon kelionėn į Monte Garganą. Rugsėjis – žino­damas, jog mirtis neišvengiama, Pranciškus reikalauja, kad jį nuneštų į Porciunkulę. Spalio 3 – čia jis miršta. Sekmadienį, spalio 4, palaidojamas šv.Jurgio bažnyčioje.
1227 kovo 19 – jo draugas Hugolinas tampa popiežiumi Grigaliumi IX.
1228 liepos 16 – Asyžiuje Grigalius IX kanonizuoja šv.Pranciškų.
1230 gegužės 25 – šventojo palaikai pernešami į naują Šv.Pranciškaus baziliką.

Šaltiniai:
Lanzi Fernando ir Giola. Šventieji globėjai ir jų simboliai – Alma Littera, 2005
Ramanauskas B. O.F.M. Aš savo dalį atlikau. – Brooklyn: Pranciškonų spaustuvė, 1893.
Šventojo Pranciškaus žiedeliai (1993). – Vilnius: Taura