Dangaus malonė nuostabi, ji palietė mane!
Buvau paklydęs tamsumoj, dabar radau Tave.
Mane išmokė Tau tarnaut, ramybę davė man.
Kokia brangi man buvo ji, kai suradau Tave!
Kiek daug pavojų ir kliūčių sutikęs aš buvau!
Malonė vedė mus lig šiol, ji ves mus ir toliau.
Garbė Tau, mūsų Viešpatie, garbė per amžius Tau,
Garbė Tau, Dieve, ir šlovė, ir mūsų meilė Tau.
Pasitikėkime Dievu: Jis mus visur globos,
Jis mūs paguoda ir viltis dabar ir visados.
O, Marija, o švenčiausia, mus apgaubk malone savo.
Sieloms duok nors lašą laimės, tos kur žemėje nerado.
Tu šventa,Tu gera,Tu mūsų prieglauda tikra.
Tu šventa...
Pašvenčiamoji malonė Kristuje intensyviai ir ekstensyviai jau nuo pat Jo pradėjimo momento viršija bet kokią net ir galutinę angelų ir žmonių malonę, net ir paėmus visus juos kartu. Nes malonė Kristuje yra pagal mąstą hipostatinės vienybės [vienybės dieviškajame asmenyje] ir kaip galvoje, iš kurios malonė teka net ir į angelus; nes kaip paaiškės vėliau, Kristus yra ir angelų galva, mažų mažiausiai atsitiktinės malonės ir garbės atžvilgiu, pagal tai, kad angelai yra Jo tarnai Dievo karalystėje. Taip Jėzus pasakė Mato evangelijoje 13,41: „Žmogaus Sūnus pasiųs savo angelus ir jie išrankios iš Dievo karalystės visus papiktinimus, ir tuos, kurie daro neteisybę, ir pasiųs juos į ugnies kaminą“. Taip pat Morkaus 13,27: „Pasiųs savo angelus ir surinks savo išrinktuosius“.
Iš to išplaukia, kad Kristaus malonės laipsnis yra aukštesnis negu visų angelų ir žmonių, net ir palaimintųjų, kartu paėmus, panašiai kaip saulė intensyviai turi daugiau šviesos, negu bet kokie kiti žemesni šviesuliai, o deimantas daugiau vertas negu nesuskaičiuojami paprasti akmenys. Taip pat sakoma apie palaimintąją Mergelę Mariją, kad jos pradinė malonės pilnatvė intensyviai viršijo bet kokią galutinę malonę (bet ne garbę) angelų ir žmonių, paimtų kartu, tokiu būdu ji Bažnyčios vadinama angelų karaliene, ir apie Ją sakoma: „virš angelų chorų yra išaukštinta šventoji Dievo Gimdytoja iki dangiškųjų karalysčių“.
Be to, atrodytų, kad vienuolinių ordinų steigėjų gautoji malonė viršija, kas liečia steigimus, jų narių malonę, kartu paimtų, ta prasme, kad tie bendraminčiai, be specialiai Dievo įkvėpto steigėjo, tokio steigimo nebūtų padarę, o iš kitos pusės Dievo siųstas tam darbui steigėjas būtų galėjęs tą padaryti ir su kitais bendraminčiais. Taip šventojo Benedikto malonė, ar šventojo Dominyko, ar šventojo Pranciškaus atrodytų viršija visų jų vienuolijų narių malonę. Taip pat šventas Tomas vertingesnis negu visi jo komentatoriai, net visi kartu paimti. Tas tuo lengviau suprantama, kadangi malonė yra kokybė ir todėl jos tobulumas yra kokybinis, o ne kiekybinis; taigi malonė duota dešimčiai talentų verta daugiau negu dešimt malonių, kurių kiekviena atitinka vieną talentą. Taip vienas šventasis, kaip šventasis Arso klebonas, daugiau gali ir nuveikia negu daug tikinčiųjų ir net kunigų, kurie yra žemesniame meilės laipsnyje.
Taip šventas Tomas parodo IIa IIae q. 24 a. 5, kad meilė (ir tą patį galima pasakyti apie pašvenčiamąją malonę) intensyviai nedidėja pridedant meilę prie meilės; tai būtų dauginti meilę, o ne didinti; bet ji didėja per didesnį įsišaknijimą subjekte, arba kalbant be metaforos, per didesnį subjekto aktualizavimą arba ryžtą, aba per didesnį prikibimą prie jo; nes akcidencijos esmė - būti prikibus [inhaerere].
Visa tai yra viena ir tas pat kokybių intensyvumui išreikšti. Naujas meilės laipsnis ir tobulesnis subjekto aktualizavimo bei užsikabinimo jame būdas yra tas pats.
Tai jei imsime aukštesnį meilės laipsnį kokybiškai o ne kiekybiškai, lengvai suprasime, kad pašvenčiamoji Kristaus malonė intensyviai viršija bet kokią galutinę žmonių bei angelų malonę, net ir kartu paimtų. Ir nuo pat pradžių ji viršijo jų garbę.
Savo komentare Jono evangelijai 1,16, lect. 10, šventasis Tomas moko, kad malonė duodama triguba pilnatve.
„Yra pakankamumo malonė [plenitudo sufficientiae] per kurią kažkas yra pakankamas nuopelningiems bei iškiliems veiksmams, kaip [malonės pilnatvė] šventajame Stepone. Taip pat yra pertekliaus pilnatvė [plenitudo redundantiae] per kurią palaimintoji Mergelė iškilesnė už visus šventuosius, dėl nuopelnų aukštumo bei gausumo. Ir yra efektyvumo ir apstumo pilnatvė [plenitudo efficientiae et affluentiae], kuri priskiriama tik žmogui Kristui, kaip malonės šaltiniui. Ir taip palaimintoji Mergelė išliejo malonę mums, bet Ji jokiu būdu nėra malonės kūrėja… Kristuje esanti malonės pilnatvė yra visų malonių esančių visuose protinguose kūriniuose priežastis“.
Garrigou Lagrange OP, De Christo salvatore, De plenitudine gratiae in Christo, p. 210-211.
