Saleziečiai

Saleziečių bendradarbių sąjunga, kurios centrinė būstinė yra Romoje, buvo įsteigta kun. Bosko ir patvirtinta Apaštalų Sosto 1876 m. gegužės 9 d. Tai vieša tikinčiųjų sąjunga pagal trečiojo ordino pavyzdį, dvasinio šv. Pranciškaus Saleziečio draugijos paveldo dalininkė, Bažnyčioje skirta plačiam jaunimo ir liaudies apaštalavimui. Saleziečiai bendradarbiai trokšta gyventi pagal Evangeliją, mokomi šv. kun. J. Bosko, kuris nuo pat pradžių kvietė pasauliečius vyrus ir moteris, taip pat ir diecezinius kunigus bendradarbiauti jaunimo, ypač vargingo ir apleisto misijoje.


saleziẽčiai, katalikų vienuolių kongregacija, pasivadinusi savo globėjo Šv. Pranciškaus Saleziečio vardu.


Saleziečių draugija Lietuvoje

Saleziečiai, arba šv. Kun. Jono Bosko Saleziečių Draugija (SDB), yra viena didžiausių mūsų laikų vienuolijų, kurios tikslas globoti jaunimą, ypač neturtingą.

Kongregacijos įsteigėjas kunigas Jonas Bosko gimė 1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje.

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos Italiją slėgė ne tik ekonominiai sunkumai, bet kamavo ir moralinis nuosmukis. Matydamas vargingą jaunimą, kun. Jonas Bosko nusprendė visą gyvenimą paaukoti jam. Popiežiui pritariant, 1862 metais kun. J. Bosko įsteigė Draugiją, kurią pavadino šv. Pranciškaus Salezo vardu. 1869 m. kovo 1 d. draugija buvo popiežiaus aprobuota.

1901 metais kun. Jonas Bosko jau buvo žinomas visame pasaulyje. Galima sakyti, jog šiais metais buvo žengti ir pirmieji saleziečių žingsniai į Lietuvą: saleziečių archyve yra keli kun. Jono Bosko laiškai į Kauną ir Vilnių.

Saleziečių draugijos įkūrėjas Lietuvoje yra kun. Antanas Skeltys, gimęs 1884 metais sausio 5 dieną, Žalvėdėrių kaime, Griškabūdžio parapijoje. 1902 metais A. Skeltys išvyko pas saleziečius į Italiją ir 1906 m. tapo saleziečiu.

1927 metais Italijoje buvo įsteigti lietuvių saleziečių formacijos namai. 1927-1934 m. ten mokėsi apie 200 auklėtinių, iš kurių 60 tapo saleziečiais. Lietuvių saleziečių misionierių skaičius augo, ypač metais, kai nebuvo sąlygų grįžti į Lietuvą.

1934 metų birželio mėn. į Lietuvą atvyko Saleziečių Centro atstovas ir lietuvių saleziečių globėjas kun. P. Tirone, kuris palaimino Lietuvos Saleziečių veiklą Zamkaus dvare. 1934 metais spalio 24 dieną pagaliau lietuviai saleziečiai atvyko į Lietuvą ir pradėjo savo veiklą tėvynėje.

Saleziečiams atvykus į Vytėnus (Skirsnemunės parap.), J.E. Kauno Arkivyskupas Metropolitas Juozapas Skvireckas pavedė jiems Kauno Švč. Trejybės parapiją, bažnyčią ir pakaunės „Vaikelio Jėzaus Draugijos" prieglaudą.

1939 m. prasidėjęs pasaulinis karas sutrukdė saleziečių misijai - buvo užimti jų namai Vytėnuose. O antrasis pasaulinis karas visiškai sugriovė saleziečių planus. Saleziečių veiklos atgimimas prasidėjo 1985 metais, dar pogrindžio sąlygomis.

Šiuo metu Lietuvoje yra dvi saleziečių bendruomenės: Kaune Palemono ir Vilniuje šv. Kun. J. Bosko parapijoje Lazdynų mikrorajone.

Kunigo Jono Bosko įkurtų saleziečių gyvenimo ašis yra visa apimanti Dievo meilė, iš kurios ir plaukia rūpinimasis žmonėmis, ypač jaunimu. Būtent jaunimo globa yra konkretus salezietiškosios šeimos atsakas į Dievo meilę, o taip pat ir dovana visai Bažnyčiai. Kunigo J. Bosko asmenyje susiliejo šv. Pranciškaus Saleziečio dovanos: švelnumas, meilingumas, gerumas, kantrumas, ir jo paties prigimtinės savybės: begalinis darbštumas, tvirtumas, atkaklumas, paprastumas, mokėjimas užmegzti draugystę.

Sekdami savo įkūrėju, saleziečiai savo pašaukimą Bažnyčioje išgyvena kaip veiklią ir džiaugsmingą apaštališką meilę Kristui. Saleziečių prevencinio auklėjimo sistemos pagrindas yra draugystė ir meilė.

Salezietis - tai geraširdis, suprantantis ir atjaučiantis kitą, kitu besirūpinantis asmuo. Tai nuosaikus ir optimistiškas, dialogo ir darbo žmogus.

Vyskupas V. Brizgys yra pasakęs, kad nė viena Lietuvos vienuolija nėra taip išgarsinusi Lietuvos vardo visame pasaulyje, kaip lietuviai saleziečiai misionieriai.

Pagal krikščionių bendrijos tinklalapyje skelbtą informaciją





Šv. Pranciškus Salezas (1567–1622) – vyskupas, Bažnyčios Mokytojas, vienas iš pagrindinių krikščioniškojo prancūzų humanizmo kūrėjų. Gimė rugpjūčio 21 d. Thorense, Savojoje, didikų šeimoje, tėvo buvo rengiamas valstybininko karjerai. Greta humanitarinių bei filosofijos (Paryžiuje) ir teisės mokslų (Paduvoje), jis privačiai studijavo teologiją, 1592 m. tapo teisės daktaru, Chambery senato advokatu. Atsisakė siūlomos senatoriaus vietos, 1593-1598 m. grąžino Katalikų Bažnyčiai visą anksčiau į kalvinistus perėjusią Chablais apylinkę. 1599 m. buvo paskirtas Ženevos vyskupo pagalbininku, 1602 m. konsekruotas vyskupu. Ženevos vyskupiją, kurios didesnė dalis su pačiu Ženevos miestu buvo kalvinistų rankose, valdė gyvendamas Anesio miestelyje. Jo įtaka siekė ir už vyskupijos ribų. Jo nuomonės svarbesniais klausimais teiravosi popiežiai, jo patarimais naudojosi Prancūzijos karaliai. Pranciškus daug keliavo.

Pamokslaudamas apvažinėjo visus Prancūzijos ir Svojos miestus. Sakoma, jog po šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio nebuvę mokytesnio vyro ir po šv. Bernardo – pamaldesnio už jį.

Kartu su šv. Joana Pranciška Šantaliete jis įsteigė Švč. Marijos Aplankymo seserų vienuoliją. Pats įkūrė Florimontaniškąją akademiją.

Jo raštu duoti dvasinio gyvenimo patarimai pusseserei, vėliau paties kiek pataisyti, pritaikyti visiems ir išleisti knygele “Filiotėja”, per trumpą laiką paplito visam pasaulyje. Išlikę ir daug kitų jo kūrinių.

Visa jo kūryba sudaro 26 tomus. Prancūzijos mokyklose šv. Pranciškaus raštai įtraukti į programą kaip kalbos stiliaus pavyzdys. 1877 m. popiežius Pijus IX paskelbė jį Bažnyčios mokytoju. 1923 m. popiežius Pijus XI šv. Pranciškų Salezą paskyrė visų pasaulio katalikiškų žurnalistų ir rašytojų dangiškuoju globėju.


Šv. Pranciškaus Salezo pamokslas trečiam gavėnios sekmadieniui, 1622 m. vasario 27 d.Tarpusavio meilė

Šv. Pranciškus Dorybių lavybos

Šv. Pranciškus Salezietis „Malda senatvėje“

Viešpatie, Tu geriau už mane žinai, kad senstu ir ateis mano saulėlydžio diena.
Apsaugok mane nuo pasipūtimo - noro kiekviena proga ir tema kitus mokyti.
Išlaisvink mane nuo didelės silpnybės - poreikio tvarkyti kitų žmonių gyvenimą.
Išmokyk mane būti išmintingu, bet ne gudragalviu, išmokyk skubėti pagelbėti kitiems, bet nebūti jų atžvilgiu valdingu.
Man atrodo, kad esu sukaupęs daugybę išminties ir trokštu ją perteikti kitiems. Bet juk Tu, Visagali, žinai, kad man būtina išsaugoti bent kelis bičiulius...
Išmokyk mane tylėti apie savo vis daugėjančias ligas ir negales, nes noras apie jas kalbėti auga manyje kasmet. Nedrįstu prašyti Tavo malonės, kad sugebėčiau su atjauta išklausyti kitų pasakojimus apie tai, tačiau išmokyk mane bent jau kantriai tai atlikti.
Nedrįstu Tavęs prašyti geresnės atminties, bet prašau suteikti nors šiek tiek daugiau saikingumo ir mažiau pasitikėjimo savimi, nes manoji atmintis jau prasilenkia su kitų atmintimi.
Išmokyk mane tos įstabios išminties suvokti, kad aš taip pat galiu klysti.
Išsaugok man sugebėjimą švelniai elgtis su kitais kiekvienoje situacijoje. Senas, moralizuojantis niurgzlys - tai geriausias šėtono kūrinys. Išmokyk mane pastebėti netikėtus kitų privalumus. Leisk man, Viešpatie, tuos privalumus iškelti ir puoselėti.
Mano veidas jau raukšlėtas, o plaukai žili. Nenoriu skųstis, bet Tau, Viešpatie, prisipažinsiu. Bijau senatvės. Jaučiuosi taip, tarsi turėčiau atsisveikinti, negaliu sulaikyti plaukiančio gyvenimo ir tenka pripažinti, kad kas dieną mano jėgos senka ir išorinis grožis nyksta.
Taip didžiavausi, kad iki šiol galėjau varžytis su jaunais. Dabar jaučiu ir pripažįstu, kad to nebepajėgiu. Juokingas būčiau, jei norėčiau to. Bet Tu, Viešpatie, pasakei „Kas tiki manimi, tam išaugs sparnai kaip ereliui“.
Suteik mano širdžiai jėgų priimti gyvenimą taip, kaip Tu nori. Be niurzgėjimo, ne kaip išeinančiojo, be apgailėtinos vakaro nuotaikos, bet su dėkingumu ir pasiruošus viskam, ką Tu man skirsi. Duok mano širdžiai daug jėgų - kad pajėgčiau toks būti. Amen.